Siekti svajonių padeda stiprūs klubai

Povilas Babarskas yra vienas iš dviejų Lietuvos rankininkų, žaidžiandžių Čempionų lygoje. Celjės „Pivovarna Laško“ ekipoje šiuo metu rungtyniaujantis rankininkas pasidalino savo pastebėjimais apie stipriausią rankinio klubų turnyrą pasaulyje, o taip pat analizavo Slovėnijos fenomeną ir puikius šios mažos šalies rezultatus tarptautinėje arenoje.

Čempionų lyga

P. Babarskas neslepia, kad kaip ir kiekvienoje šalyje, Slovėnijoje legionieriams keliami aukšti reikalavimai. „Turi būti lyderis, turi būti geresnis už vietinius žaidėjus, o jeigu toks nesi, susilauki kritikos, bet taip yra visur ir visose šalyse, o  aš jau prie to šiek tiek pripratęs ir net neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip“, – akcentuoja P. Babarskas.

Pašnekovas priduria, kad tokie reikalavimai neturėtų stebinti, nes tai aukščiausias klubinio rankinio lygis. P. Babarsko svajonė ir buvo žaisti su geriausiais. „Aš niekada nemačiau reikalo sportuoti, jeigu tu neturėsi galimybės žaisti su geriausiais, o Čempionų lyga ir yra geriausi“, – savo sėkmingą karjerą reziumuoja P. Babarskas.

Jis prisimena ir Šarūno Jasikevičiaus žodžius, kuriais buvęs krepšininkas teigė, kad kiekvienas sportininkas turi bandyti įrodyti, kad jis yra geresnis už tuo metu geriausius, o jeigu nežaidi su jais, tai ir neturi galimybės to padaryti.

Kalbėdamas apie savo užduotis ekipoje, Lietuvos rinktinės žaidėjas pirmiausiai akcentuoja jam patikėtas gynybines užduotis, nors pastebi, kad užduočių yra nemažai, o jų sąrašas priklauso nuo varžovo: „Mano vaidmuo yra stiprinti gynybą ir būti vienam iš vadovaujančių joje. Taip pat puolime esu žaidėjas iš kurio reikalaujama tolimų metimų. Mūsų žaidimo braižas yra paremtas metimais nuo 6 m linijos, bet kad atsirastų tam erdvės, reikalingi pavojingi žaidėjai toliau nuo vartų, kurie išplečia žaidimą ir padaro erdvės linijos žaidėjams bei tiems, kurie daugiau veržiasi vienas prieš vieną.“



Slovėnijos rankinio mokyklos išskirtinumas

Pagal pasiekimus slovėnai rankinį laiko svarbiausia komandine sporto šaka, tačiau „šventos karvės“ statuso šalyje šis sportas neturi. Dauguma populiariausių sporto šakų sulaukia vienodo sirgalių dėmesio.  Tad, ką pavyko nuveikti slovėnams, kad šis sportas yra mėgiamas ir atlaiko futbolo, ir krepšinio konkurenciją?

Povilas pasakoja, kad kiekvienas miestelis ar kaimas turi savo rankinio komandą, su vaikais dirba buvę patyrę rankininkai, o pats sportas susilaukia nemažai dėmesio iš spaudos ir televizijos. Kiekvienoje mokykloje yra mokoma rankinio. Vieną dieną žaidžiamas rankinis, kitą krepšinis, kitą futbolas ir t.t. Vaikai išsirenka, ko jie patys nori. Labai didelis dėmesys šalyje yra skirtas sportiniam aktyvumui.

P. Babarskas taip pat akcentuoja Slovėnijos rankinio mokyklos ir trenerių lygį. Jam nuolatos tenka susidurti su jaunimo rankiniu ir jų treniruotėmis, tad apie šios šalies jaunųjų rankininkų parengimą rankininkas gali kalbėti valandas. „Aukšto lygio treniruotės nuo pat mažų dienų. Net ir jauniausiam rankininkui padarius blogą perdavimą ar netechnišką metimą į vartus, iš karto parodoma kur klaida. Vartininkai turi atskirus trenerius, kurie prižiūri visų amžiaus grupių sportininkus ir stebi jų tobulėjimą. Darbo metodika labai profesionali. Su mažaisiais dirba moterys, kurios moka prieiti prie vaikų, su jais pakalbėti, patarti. Su vyresniais dirba jau buvę profesionalūs sportininkai, patys daug matę ir patyrę. Labai didelis aspektas yra psichologija – vaikai visada mokomi būti geriausiais, nenusileisti, pas mus to nėra. Lietuvoje dažnas nusistatymas „ai tai jie geresni, vis tiek pralaimėsime“. Slovėnijoje niekada nesu to girdėjęs ir nesvarbu prieš ką žaistum“, – trumpai darbo su jaunimu specifiką apžvelgia P. Babarskas

Rankinis Slovėnijoje

Kaip vieną svarbiausių faktorių, kurie palaiko Slovėnijos rankinio populiarumą ir motyvuoja jaunus sportininkus siekti savo svajonių, P. Babarskas įvardina stiprius klubus. Šalyje yra 3-4 stiprūs klubai, kurie yra pakankamai aukšto lygio ir visi žaidėjai žaidžiantys silpnesniuose klubuose bando į juos patekti, o patekus atsiveria visos galimybės tapti Europinio lygio žaidėju. Viena komanda nuolat žaidžia Čempionų lygoje, o kitos dvi – Europos taurės turnyre. Pastaruosius du metus Slovėnijos klubai šiame turnyre pateko tarp keturių geriausių ekipų.

Be to, Slovėnijoje rankininkai gali pasijusti žvaigždėmis. Rankiniui skiriama daug dėmesio, apie jį nuolat diskutuojama. „Parduotuvėje ar einant miestu žmonės atpažįsta, pasisveikina. Daugiausiai dėmesio sulaukia Slovėnijos rinktinės žaidėjai, žmonės prašo nusifotografuoti, ateina žurnalistai į treniruotę, kuria laidas“, – apie saldų rankinio žvaigždžių gyvenimą Slovėnijoje užsimena P. Babarskas.

Lietuvos rinktinės žaidėjas tiki, kad slovėnai eina teisingu keliu ir ateityje jų rezultatai bus dar geresni. Šiemet Slovėnijos rinktinė žais atrankoje į olimpines žaidynes. Pasak pašnekovo, šiai rinktinei realu patekti tarp keturių geriausių ir pasaulio ar Europos čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse. „Jų žaidėjai žaidžia geriausiose pasaulio lygose, turi patirties, noro, o šalis įdeda daug darbo į jaunų žaidėjų ugdymą. Manau, čia tik laiko klausimas“, – savo įsitikinimą argumentuoja P. Babarskas.

Pamokos Lietuvos rankiniui

Lietuvos rinktinės žaidėjas pastebi, kad Lietuvos rankinis galėtų daug ko išmokti iš slovėnų. Kaip pagrindinius taisytinus niuansus jis įvardina trenerių nuomonės, nusiteikimo ir noro investuoti į jaunų žaidėjų tobulėjimą keitimą.

„Reikia jau nuo mažų dienų mokyti kaip mesti, gintis, atlikti perdavimą ir t.t. Žaidėjas jau turi ateiti į suaugusių rankinį visa tai mokėdamas, o dauguma Lietuvoje jaunų žaidėjų to pradeda mokytis tik atėję tarp vyresnių rankininkų. Čia gal sporto mokyklų bėda, kad iš trenerių to neišreikalauja, galbūt jiems  per mažai mokama ir nėra stimulo kažką keisti, įrodinėti. Slovėnijoje žaidėjams ir treneriams yra sąlygos tobulėti, o jeigu darbą atlieki blogai, paprasčiausiai ieškomas kitas“, – reziumuoja P. Babarskas.