Kauno halės paslaptis

Trylika metų ir trylika dienų (1990-2003 m.) – tiek J. Palevičius vadovavo Kauno S. Dariaus ir S. Girėno sporto centrui, kuriam priklausė ir legendinė Sporto halė.

„Iš darbo buvau priverstas išeiti po daugelio sėkmingų metų, nes neįtikau tuometei Kauno valdžiai“, - sako J. Palevičius.

J. Palevičius praeityje buvo neblogo lygio tinklininkas, tinklinį žaidžia ir dabar, nors balandžio pradžioje jam jau sukako 70 metų.

Neseniai J.Palevičius tapo Lietuvos tinklinio senjorų čempionu (60 metų ir vyresnių grupėje), trejas rungtynes žaidė be keitimų.

Šis didelis tinklinio entuziastas ilgus metus buvo Kauno tinklinio federacijos prezidentas, stebėjo šiemetinį Lietuvos tinklinio čempionato finalinį turnyrą, kuris vyko Kauno halėje. 

Gal prisimeni, kada pirmą kartą tinklinis atkeliavo į Kauno halę?, - paklausiau J. Palevičiaus.
1969-aisiais, kai Kauno „Šilko“ tinklininkai pateko į SSRS čempionato antrąją lygą ir čia žaisdavo rungtynes. Viską puikiai atsimenu, kadangi tada pats žaidžiau.

Vėliau, jau man vadovaujant S. Dariaus ir S. Girėno sporto centrui, čia nutarėme surengti miesto tinklinio čempionato finalinį turnyrą.

Kauno halėje buvo žaidžiamos ir Europos moterų tinklinio čempionato atrankos turnyro susitikimai. Buvome įsigiję visą tinklinio įrangą.

Pastaraisiais metais porą kartų halėje buvo surengti Lietuvos tinklinio čempionato finaliniai turnyrai.

Šiemet abi dienas halėje stebėjai lemiamas Lietuvos čempionato kovas, ką apie jas gali pasakyti?
Labai smagiai jaučiausi, nes tinklinis halėje labai gražiai žiūrisi. Dabar tinklinis daug galingesnis, stipresnis, jį žaisti mažose sporto salėse yra per ankšta.

Kauno halėje yra idealios sąlygos tinkliniui. Gera danga, puiki aplinka, kauniečiai yra dideli tinklinio entuziastai, jie yra išsiilgę šio puikaus žaidimo.

Labai  norėjau, kad čia vyktų šiemetis Europos moterų tinklinio čempionato atrankos turnyras, tačiau, matyt, buvo viskas suvėluota, ir Lietuvos tinklinio federacija turnyrą nutarė surengti Alytuje.

Irgi gerai. Alytus – tinklinio miestas, būtinai vyksiu pasižiūrėti rungtynių.          



Balandžio 2 d. paminėjai 70 metų jubiliejų, tačiau vis dar nesensti, tapai Lietuvos senjorų tinkliniu čempionu?
Jau porą metų nieko nebedirbu, esu pensininkas. Šiemet sukako 36 metai, kai trijose amžiaus grupėse rengiu Lietuvos senjorų salės ir paplūdimio tinklinio čempionatus.

Lietuvos senjorų tinklinio čempionais tapome trečią kartą. Po mūsų liko Gargždų ir Alytaus senjorai.

Pastoviai žaidžiu ir paplūdimio tinklinį, savo amžiaus grupėje tampu arba čempionu, arba vicečempionu.

Treniruojuosi triskart per savaitę, gegužės viduryje iš salių jau pereisime į paplūdimius.

Metai yra metai, jie daro savo. Tačiau nesakyčiau, kad po treniruočių ar rungtynių man kažką skauda.

Prisimink tuos laikus, kai vadovavai Kauno S. Dariaus ir S. Girėno sporto centrui?
Tai buvo labai gražus mano gyvenimo tarpsnis, padarėme daug gražių darbų. Tik pradėjus man dirbti, po pusės metų kreipėsi Lietuvos sporto vadovai, nutarę halėje organizuoti IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991-aisiais. 

Labai daug mums padėjo būsimasis Lietuvos prezidentas, tada dar JAV gyvenęs ir dirbęs Valdas Adamkus, kuris į Lietuvą atvyko kokiais trimis mėnesiais anksčiau, nei prasidėjo žaidynės.

Jis Kauno halėje lankydavosi kiekvieną dieną ir mums patardavo, mus konsultuodavo.

Antrasis man neužmirštamas momentas – pasaulio B grupės moterų rankinio čempionatas.

Kauno S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro stadione sutikome popiežių Joną Paulių II. Tada dirbome dienomis ir naktimis.

Stadione buvo beveik 10 tūkst. sėdimų vietų, o reikėjo sutalpinti 30 tūkst. žiūrovų. Kaip padėką, gavau didžiausią savo gyvenimo apdovanojimą - Jono Pauliaus II medalį. Juo labai džiaugiuosi. 

Man dirbant direktoriumi, Lietuvoje tuo metu nebuvo nė vieno geresnio stadiono. Kai į Lietuvą atkeliavo Baltijos jūros šalių sporto žaidynės, pavyko renovuoti stadioną.

Kada 1998 m. Europos taurę laimėjo Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ir iškovojo teisę žaisti Eurolygoje, mums buvo duotas terminas per tris mėnesius renovuoti senutėlę halę.

Buvo dirbama dviem-trimis pamainomis. Nutarėme iš pagrindų atnaujinti ir svečių kambarį, kuriame per varžybas ir jų pertraukėles susirinkdavo valdžios ir sporto vadovai, išgerti kavos, pasikalbėti.

Kambarį išplėtėme, nuplėšėme visas sienas, išklotas įvairiomis plokštėmis. Vieną rytą, atėjus į darbą pamačiau, kad jau buvo sulaužytos sienų plokštės ir didžioji dauguma jų sukrauta  į sunkvežimį išvežti į šiukšlyną.

Darbininkai sakė, kad svečių kambaryje jie rado kažkokių laidų, elektrotechninių įrengimų.

Pradėjome tuos likučius žiūrinėti, kilo įtarimas, kad sovietmečiu ten buvo kažkas įrengta ir klausomasi pokalbių.  

Tačiau neturėjome jokių įrodymų, be to, darbininkai jau buvo viską sukrovę į sunkvežimį ir jie nepagalvojo, kas tai buvo per laidai. 

Kaip dabar visa tai vertini?
Žinoma, skaudu ir pikta, kad žmogus negalėdavo laisvai išsakyti savo minčių. Sovietmečiu tame centre nedirbau, galiu tik spėlioti, kas rinkdavosi į halės svečių kambarį.