Vandensvydžio ilgesį malšina baseine

Žinomas vandensvydininkas Anatolijus Asajavičius – bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „Savolax“ direktorius. Dar žaisdamas Suomijoje, 1995-aisiais sukūrė šią įmonę, kurioje dirba iki šių dienų.  Laisvalaikiu jis teisėjauja, yra tarptautinės kategorijos teisėjas Teisėjavo ir per Lietuvos čempionatą, kuriame žaidė ir jo sūnus Aurimas Jonkus, atstovavęs Vilniaus „MSC-Baltic Amadeus“ komandai ir tapęs čempionu.

Kaip vertini Lietuvos čempionatą, koks jo lygis?
Džiugina tai, kad yra keturios pajėgios komandos, kurios gali lygiaverčiai kovoti viena su kita.

Žaidėjai po komandas yra taip išsiskirstę, kad jų pajėgumą lemia vandensvydininkų patirtis, o taip pat trenerių profesionalumas, taktikos išmanymas.

Vyrai baseine kovojo, atiduodami visas jėgas, ir tai mane džiugino. Baseine susitiko įvairių kartų atstovai.

Jauniausios čempionate buvo Vilniaus miesto sporto centro ir Kauno plaukimo mokyklos II komandos, kurios, rungtyniaudamos su suaugusiais, įgijo daug patirties.

Alytaus „Dzūkijos vandenis-SRC“ komandoje rungtyniavo nemažai veteranų, kurie rodė didelį entuziazmą ir niekuo nenusileido jaunimu.

Kurios rungtynės buvo pačios gražiausios?
Antro turo rungtynės tarp Kauno plaukimo mokyklos I ir Elektrėnų „SC- Žaibo“ komandų. Jos baigėsi taikiai ir elektrėniškius iš antrosios vietos išstūmė į ketvirtą.

Šį susitikimą puikiai žaidė kaunietis veteranas Egidijus Sutkus ir žaidžiantysis Elektrėnų treneris Antonas Sugoniakas.

Kuo Lietuvos čempionų – Vilniaus „MSC- Baltic Amadeus“ komandos žaidimas išsiskyrė iš kitų?
Vilniečiai puikiai keitė tiek gynybos, tiek puolimo taktiką, o tai varžovams buvo ypač  neparanku. „MSC-Baltic- Amadeus“ – greita, mobili ekipa, visi žaidėjai gerai plaukia ir meta į vartus. Ji žaidžia kaip komanda.

Ar vertėjo Lietuvos suaugusiųjų čempionate leisti žaisti jauniesiems Kauno plaukimo mokyklos II komandai, kuri teiškovojo vieną pergalę prieš savo bendraamžius Vilniaus MSC II sportininkus?
Lietuvos vandensvydžio federacija labai gerai padarė, leisdama jiems žaisti. Pirmo turo varžybose jaunimas atrodė susikaustęs, juos kažkiek baugino žaidimas su vyrais, bet antrame ture jų drąsa ir ryžtas buvo labai pasikeitę.

Yra nuomonių, kad vaikams, galbūt, per anksti žaisti su tokiais vyrais, kaip Egidijus Sutkus, Vidas Mikalauskas, Andrejus Pometko, bet, jeigu mes jiems neleisime mokytis, bus apskritai sunku.

Jaunimą kiek galima anksčiau reikia įvesti į tą tikrąjį vandensvydį. Net neabejoju, kad jaunieji kauniečiai kitąmet, jeigu jie ir toliau taip tobulės, kaip dabar, bus rimti varžovai visoms komandoms, ir čempionatas bus dar įdomesnis negu šiemet.



Kurie žaidėjai pretenduotų į šio čempionato simbolinę rinktinę?
Vartininkas – vilnietis Andrejus Pometko, gynėjas – kaunietis Egidijus Sutkus, puolėjai – vilniečiai Šarūnas Beleckas, Marius Jakimčikas, kaunietis Tautvydas Šimanskas, žaidžiantysis Elektrėnų treneris Antonas Sugoniakas.   

Vandensvydžio specialistai tave vadina vienu geriausių visų laikų Lietuvos žaidėjų, kiek metų atidavei šiai sporto šakai?
Vandensvydį pradėjau žaisti nuo 12 metų, o baigiau, sulaukęs 43-ejų.Didžiajame sporte praleidau 20 metų.

Vandensvydžio paslapčių mane mokė pirmasis treneris Rolandas Vizgirda, o vėliau - Liudas Putrimas, Vitalijus Alekperlis, Jonas Čirūnas, Nerijus Papaurėlis.

Atstovavau SSRS jaunimo rinktinei, Vilniaus „Delfino“, Kauno „Bangos“ komandai,  kurioje buvo suburti geriausieji Lietuvos vandensvydininkai ir dalyvavo SSRS  pirmosios lygos čempionate.

Penkerius metus žaidžiau Suomijoje, sugrįžęs atstovavau Vilniaus „Baltic Amadeus“ komandai.  

Žaisdamas patyriau veido traumą ir 2012-aisiais nutariau pasitraukti. Vandensvydžio pasiilgstu, tą ilgesį malšinu, eidamas plaukioti į baseiną.

Džiaugiuosi, kad vandensvydį žaidžia abu mano sūnūs Edgaras ir Aurimas, kuris tikiuosi, bus naudingas Vilniaus komandai, o ateityje gal ir Lietuvos rinktinei.

Ar dabar matai žaidėjų, kurie yra daugmaž tavo pajėgumo?
Matau. Pirmiausiai – Janą Bakulo, kuris dabar žaidžia Vokietijoje, tačiau, kai tik gali, visada padeda Lietuvos rintinei.

Tokių žaidėjų kaip Egidijus Sutkus, kuriam jau 47-eri ir jis pasižymi savo fizinėmis galimybėmis bei didžiuliu noru žaisti, Lietuvoje yra vienetai.

Gerai žaidžia kauniečiai Darius Džiugas, Kęstutis Dūda, Alytui atstovaujantis Tautvydas Mikalauskas.

Stiprūs yra vilniečiai Eimantas Vyšniauskas, Marius Jakimčikas, Elektrėnams atstovaujantis Antonas Sugoniakas. Tai – Lietuvos vandensvydžio ateitis.

Kodėl vandensvydžio dabar nežaidi, galėtum atstovauti savajai komandai „MSC- Baltic Amadeus“?
Nemanau. Treneriai manęs nemato, kaip sportuoju, o nesportuojantį žaidėją būtų rizikinga įtraukti į komandą, kai yra jaunesnių.    

Gi mano ir metai jau ne tie, be to, ir ranka neleidžia. Elektrėnų baseine pamėčiau į tuščius vartus, tai naktį negalėjau užmigti.

Ar tavo 27-erių sūnus Edgaras, baigęs studijavo Amerikoje, visam laikui atsisveikino su vandensvydžiu?
Jis sugrįžo į vandensvydį ir dabar atstovauja buvusio Amerikos vandensvydžio nacionalinės rinktinės žaidėjo, tapusio treneriu Terrry Schroederio suburtai komandai. Ji dalyvauja Amerikoje įkurtoje Nacionalinėje lygoje, kurioje žaidžia šešios komandos. Edgaro komandoje - įvairių amžiaus grupių aukšto lygio sportininkai.

Edgaras baigė didžiausią privataus universitetą llinojaus valstybėje Lojolos universitetą ir dabar dirba Los Andžele audito kompanijoje „Deiloitte“.

Edgaras kasmet grįždavo į namus, tačiau praėjusiais metais dėl didelio užimtumo svečiuose jo nesulaukėme. 

Kai sekasi tavo versle?
Pirmaisiais metais įmonė veikė kompiuterinės technikos ir kopijavimo technikos srityje, o dabar užsiimame dažų gamyba. Norėtųsi, kad versle sektųsi geriau. Dažai yra sezoninis verslas. Žiemą jis sustoja ir tai, ką užsidirbame vasarą, iš to gyvename žiemą.