Žaidėjo tikslas – rinktinės trenerių štabas

Praėjusiais metais A. Sugoniakas pradėjo treniruoti Elektrėnų „SC-Žaibas“ komandą, kuri šiemet per Lietuvos čempionatą  liko greta garbės pakylos. Po pirmo turo varžybų ji žengė antroje vietoje, tačiau baigiamajame ture pritrūko sėkmės ir buvo priversta tenkintis ketvirtąja vieta.

„Šia vieta tikrai nesu patenkintas. Iki bronzos medalių pritrūkome vienos pergalės dviejų įvarčių skirtumu prieš Kauno plaukimo mokyklos I komandą.  Pirmajame ture kauniečius nugalėjome, o antrajame po pirmo kėlinio pirmavome 2:0, tačiau rungtynės baigėsi lygiosiomis - 7:7“, - prisiminė A. Sugoniakas.  

Ir pats žaidei, ir buvai vienas iš komandos trenerių. Ar tapti treneriu buvo tavo tikslas?
Taip. Praėjusiais metais baigiau studijas Lietuvos edukologijos universitete ir gavau pasiūlymą dirbti Elektrėnuose. Iš karto sutikau, kadangi Vilniuje neaiški padėtis su baseinais, o Elektrėnuose yra puikios sąlygos treniruotis, yra daug vaikų, norinčių žaisti vandensvydį. Vandensvydininkus treniruoju kartu su Liudu Putrimu.

Gyveni Vilniuje, o dirbi Elektrėnuose, ar neatsibosta važinėti?
Prie to jau pripratau. Važinėju nuo pirmadienio iki penktadienio. Pasitaikydavo, jog 2015-aisiais netgi dukart per dieną skubėdavau į Elektrėnus.

Rytais dar dalyvauju ir plaukimo programoje, atrenku vaikus. Plaukti, judėti nori ne tik daug berniukų, bet ir mergaičių.

Esu užimtas nuo ryto iki vakaro. Laisvomis valandomis nueinu į biblioteką, mėgstu pasivaikščioti po miestą.

Elektrėnų suaugusiųjų komandos pagrindą sudaro Vilniaus „Žaibo“ klubo vandensvydininkai, kurie nepatenka į pagrindinę sostinės „MSC- Baltic Amadeus“ ekipą. Kadangi dirbu Elektrėnuose, tai čempionate nutariau atstovauti šio miesto komandai. Lietuvos čempionu esu tapęs daug kartų, todėl nusprendžiau padėti elektrėniškiams.

Dabar man daug įdomiau žaisti, jaučiu, kad šiam klubui esu reikalingas. Kitąmet mes per Lietuvos čempionatą esame pasiryžę kovoti dėl antros-trečios vietos. Man patinka, kai yra didelė konkurencija, kad net trys komandos kovoja dėl sidabro medalių.

Esu dėkingas Vilniaus „Žaibo“ klubui, kuris man padeda išgyvent: apmoka už darbą, išlaidas už benziną, važinėjant į pratybas Elektrėnuose.

Elektrėnų komandą remia pats jai atstovaujantis verslininkas Andrius Jankūnas, gyvenantis Vilniuje.  

Kokias viltis sieji su Elektrėnais?
Man čia patinka, gaunu pirmuosius trenerio įgūdžius, yra kur tobulėti. Kai sukaupsiu daugiau patyrimo, ateityje norėčiau padėti savo treneriui Nerijui Papaurėliui treniruoti Lietuvos rinktinę.

Esi žaidžiantysis komandos treneris, dar atstovauji Lietuvos rinktinei, kaip visur suspėji?
Toks gyvenimas. Dauguma žaidėjų turi šeimas, dirba, tačiau suranda laiko treniruotis ir dalyvauti varžybose. Aš taip pat. Lietuvos rinktinė nesitreniruoja kiekvieną dieną, todėl galiu daugiau laiko skirti sau.



Su kuo sieji didesnes viltis: su trenerio darbu, ar žaidimu Lietuvos rinktinėje?
Didesnes su trenerio darbu. Tačiau dar negalvoju baigti savo sportinės karjeros. Vandensvydis – sporto šaka, kurį galima žaisti ir iki 35-erių bei daugiau metų. Ši sporto šaka – mano aistra ir, kol dar leidžia sveikata, jį žaisiu. 

O ar seniai žaidi?
Mano sportinė karjera prasidėjo nuo plaukimo, kurio pratybas lankiau vienerius metus. Man patinka plaukti, tačiau greitai supratau, kad ši sporto šaka nėra mano. Traukė žaisti.  Nuo vienuolikos metų pradėjau lankyti vandensvydžio treniruotes pas trenerį Nerijų Papaurėlį.  Iš pradžių žaidžiau gynėjo pozicijoje,  o dabar esu universalus, tenka visur žaisti.

Per Lietuvos čempionatą buvai vienas rezultatyviausių žaidėjų, kiek pasiekei įvarčių?
Įvarčių tikrai neskaičiuoju. Tai, kad juos pasiekiu, ne vien mano nuopelnas, o visos komandos. Jeigu nedirbtume kartu, tai nebūtų ir įvarčių.

Ar galvoji, kad Elektrėnai taps vandensvydžio miestu?
Tikiuosi. Elektrėnuose puikios sąlygos žaisti ne tik ledo ritulį. Tik reikia išnaudoti valandas, nes baseinas dažnai yra tuščias.