Svarbu rasti geriausius kelius

Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyko Lietuvos nevyriausybinių sporto organizacijų forumas, kurio metu aptarta šalies sporto plėtra ir perspektyvos.

Forumą atidarė prezidentas Valdas Adamkus, sveikinimą perdavė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, dalyvius pasveikino vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius ir Europos nevyriausybinių sporto organizacijų asociacijos (ENGSO) prezidentas Carlosas Paula Cardoso.

Pranešimus skaitė Latvijos, Estijos, Švedijos, Danijos, Suomijos ir Lietuvos sporto specialistai.

„Išskyrus olimpines žaidynes šiais metais, šis sporto visuomenės susitikimas turbūt buvo vienas reikšmingiausių, nes jis palietė mūsų sportą, jo organizacijas. Šis forumas neturėtų nieko įžeisti, galime tik pasidžiaugti, kad neatsiliekame nuo gyvenimo, žingsnis į žingsnį einame su kitomis pasaulio valstybėmis. Šis forumas – tai diena, kai galime kritiškai pažvelgti į savo veiklą ir padaryti atitinkamas išvadas bei sprendimus. Norėčiau, kad sportinio gyvenimo sprendimai, plėtra kuo greičiau ir sėkmingiau įtrauktų vis daugiau gyventojų sluoksnių“, – sveikindamas forumo dalyvius, kalbėjo kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus.

Pasibaigus kalboms, forumo dalyviai priėmė rezoliuciją. Jos pagrindinės nuostatos: įgyvendinti nevyriausybinių sporto organizacijų lyderystę Lietuvos sporto sistemoje; įgyvendinti sporto savireguliacijos principą, skatinti siekti lyderystės nevyriausybines sporto organizacijas plėtojant sveikų ir neįgalių asmenų sveikatinamąjį fizinį aktyvumą, didelio meistriškumo sveikų ir neįgalių sportininkų rengimą bei plečiant įvairaus lygio sporto varžybas; pasiekti, kad rengiami Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo bei Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo projektai ir kiti reikalingi teisės aktų projektai būtų suderinti su Lietuvos sporto prezidentų taryba ir nevyriausybinėmis sporto organizacijomis; perimti gerąją Europos valstybių patirtį plėtojant nevyriausybinių sporto organizacijų veiklą, savireguliaciją ir lyderystę.

Į forumą susirinkę sporto organizacijų atstovai sutarė įgyvendinti nevyriausybinių sporto organizacijų lyderystę Lietuvos sporto sistemoje. Ar tai realu? – paklausėme V. Adamkaus.
Nežinau, kokia bus galutinė forma, reikėtų labiau pasigilinti. Tačiau pritariu, kad mūsų sporto organizacijai reikia permainų. Manau, kad ji be reikalo biurokratizuota, kai kurias institucijas būtų galima sutelkti, tuomet veikla taptų daug ryškesnė ir efektingesnė.

Minėjote, kad pradedame svarstyti, kur turi būti perkeltas mūsų Lietuvos sporto gyvenimo svoris – ar į visuomenę, ar paliktas valstybinėje sistemoje. Kokia jūsų nuomonė?
Savo neilgo sportinio gyvenimo kelyje turėjau progos būti abejose pusėse – tiek visuomeninėje, tiek vyriausybinėje, nors paskirtys buvo skirtingos.

Įsitraukęs į visuomeninę veiklą ne buvau koks nors pareigūnas, o dalyvavau būtent organizuojant sportinę veiklą. Vyriausybinėje, valstybinėje santvarkoje teko susidurti su tikrąja biurokratija.

Nemažai mūsų visuomenės tikrai gyvena sportinį gyvenimą, išgyvena dėl sėkmių ar nesėkmių. Visiems kitiems sportinis gyvenimas turbūt yra priimtina, maloni mūsų gyvenimo dalis.

Kur Lietuvos sporto gyvenimo svoris turi būti perkeltas – ar į visuomenę, ar likti valstybinėje sistemoje? Man atrodo, tas klausimas svarstomas pačiu laiku. Tema ne tik pribrendusi, ji mus skatina pažvelgti ir į kitas valstybes, į tas santvarkas, kurios tvarkosi kitaip nei mes. Ir iš jų pasisemti patirties, imti pavyzdį, kaip atitinkamas formas pritaikyti mūsų gyvenime.

Forume pateikta įvairių pavyzdžių. Tiesa, dalyvavau tik pirmoje forumo dalyje ir girdėjau tik pusę kitų valstybių atstovų kalbų. Sporto problemas ryškiausiai aptarė Danijos delegacijos atstovas, o kiti pranešimai buvo apibendrinamieji, tik pristatant savo sistemas, neužsimenant apie veiklą, efektingumą ir t. t. Pasigedau pasikeitimo praktiniais patarimais, susijusiais su tarp valstybių vykdomomis programomis.



Ko trūksta, kad mūsų šalies sistema būtų tvarkoma idealiai?
Nenorėčiau užbėgti už akių, nes tai yra svarstytinas reikalas. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad pas mus kas nors negerai. Tačiau pasaulis eina į priekį. Įvairiose sporto organizacijose, tarpvalstybinėse ir kitose, išbandyti ir veikia įvairūs modeliai. Todėl šiandien pats laikas pažvelgti į savo pačių vidų ir padaryti atitinkamus sprendimus. Tą žingsnį reikėtų žengti dabartinei sporto vadovybei – Kūno kultūros ir sporto departamentui, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kitoms organizacijoms.

Tarkime, dabartinis sporto priklausymas vyriausybinei įstaigai – Vidaus reikalų ministerijai – man, kaip buvusiam sporto organizatoriui, sunkiai suvokiamas. Tikrai norėčiau, kad tai būtų labai rimtai svarstoma. Jeigu tas organizacijos priklausymas valstybiniu požiūriu išliktų, sportą labiau tiktų kuruoti Švietimo ir mokslo ministerijai.

Kalbama, kad vietoj Kūno kultūros ir sporto departamento būtų galima sukurti Sporto ministeriją. Mano manymu, sportas neturėtų būti politinis vienetas ministerijos pavidalu. Įsivaizduoju, kad būtų galima supaprastinti ir pavadinti Kūno kultūros institutu, bet ne ministerija. Jis būtų savotiškai nepriklausomas administraciniu požiūriu, o, jei tikrai to reikėtų, turėtų artimų ryšių su Švietimo ir mokslo ministerija.

Gyrėte Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Kaip manote, ar kitos Lietuvos nevyriausybinės sporto organizacijos veiklios?
Nemaišyčiau politikos su sportiniu gyvenimu. Sakyčiau, kad jos yra atskiros, solidžios, turinčios savo uždavinių ir idealų. Kokią formą jos įgaus įvykdžius persitvarkymo reformą, tą ir reikėtų bandyti įgyvendinti. Pasižiūrėkime, ką šiandien galime padaryti mūsų sporto organizacijoje, ir raskime jai geriausius kelius.

Ar valstybė deramai prisideda, kad finansavimas sporto sričiai didėtų?
Jeigu pažiūrėtume į visą Lietuvos biudžetą, visur, kur tik pažvelgsi, kiekvienai sričiai reikia pinigų.

Mane ypač jaudina sunki pensininkų padėtis, žmonės vos suduria galą su galu. Maži atlyginimai ir visa kita. Dabar prioritetinis klausimas, kur pirmiausia sutelkti visas jėgas, kad palengvintume bendrą visų Lietuvos žmonių gerovę arba lygį. Nesiimu tų sportui trūkstamų pinigų reikalauti daugiau, o kitiems mažiau. Visiems jų reikia. Tik svarbu žiūrėti, kad prioritetai skirstant biudžetą būtų nustatyti ten, kur reikia labiausiai. Ten pirmiausia pinigai ir turi būti skirti. O kad bendra mūsų žmonių gerovė kiltų, turėtume išsamiai pergalvoti visas mūsų sistemas ir stengtis jas įgyvendinti.