Boulingui trūksta valstybės dėmesio

 

LBF prezidentas L. Dinius, platesnei auditorijai žinomas kaip atlikėjas ir prodiuseris, TV laidų vedėjas ir buvęs Seimo narys, teigia, kad vis gerėjantys lietuvių rezultatai tartptautinėje arenoje leidžia tikėtis ir skambių pergalių.

 

„Visada galima padaryti daugiau, ir kitaip, - taip pirmąją savo kadenciją LBF prezidento pareigose apbūdino L. Dinius. - Laiko, deja, neatsuksi. Kalbant rimčiau, vertinčiau vidutiniškai, gal su pliusu. Kai kuriems iššūkiams išspręsti reikia daugiau laiko, kai kuriems - finansinių galimybių, dar kitiems - labiau konsoliduoto komandinio darbo. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad beveik viskas daroma visuomeniniais pagrindais, judama į priekį.“

Raktinis žodis čia yra „deja“. Kiekvienas hobis ar laisvalaikio užsiėmimas daugeliui būna susijęs su atsitiktinumo faktoriumi ar tuo, kas paprastai vadinama „užsikabinimu“ . Tik pradėjęs rimčiau domėtis ir žaisti boulingą supranti, koks tai sudėtingas, reikalaujantis susikaupimo ir pasiruošimo, atsakingas ir įdomus sportas. 

 

Boulingas unikalus dar ir tuo, kad turi labai stiprų socialinio bendravimo kodą, galimybes. Pradedant moksleiviais ir baigiant senjorais. Neabejoju, kad susidomėjimo boulingu Lietuvoje dar laukia proveržis. Kaip nutiko Skandinavijos šalyse, Australijoje ar JAV. Tas proveržis bus dar stipresnis, kai (aš tuo neabejoju) boulingas taps olimpine sporto šaka. Iki to jau dabar trūko labai mažai, boulingas buvo vienas rimčiausių pretendentų papildyti 2020 metų Tokijo olimpinių žaidynių programą.

 

Sporto bazės, boulingo takelių skaičius, galimybės pritraukti kuo daugiau jaunimo ir valstybės požiūris bei parama. Pastarieji dalykai kol kas lygūs nuliui - valstybės dėmesio ir paramos nėra visiškai. Bet ką gali žinot, gal kada bus atkreiptas dėmesys ir į tai, kad šimtai aktyviai sportuojančių, tūkstančiai besidominčių verti kažkokio dėmesio?

 

Dar kartą norėčiau akcentuoti labai plačias socialines galimybes, kurias suteikia boulingas. Galima sportuoti šeimomis, nepriklausomai nuo amžiaus, ūgio ir pan. Reikėtų pasidomėti, tarkime, Suomijos ar Švedijos pavyzdžiais ir, tikėtina, tuo susidomėtų progresyviau mąstančios savivaldybės... Kol kas viskas laikosi ant asmeninių iniciatyvų ir entuziazmo.

Kol kas aktyviau ir tampriau federacija bendradarbiauja su „Apollo“ boulingo centrais Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje, „Oaze“ - Kaune ir „Honolulu“ - Klaipėdoje. Klubai gana sėkmingai veikia ir Ukmergėje, Marijampolėje, Plungėje. 

 

Sėkmingai ir protingai valdomiems boulingo centrams šiuo metu tam tikra prasme galėtų būti lyg renesanso metas, nes norinčių sportuoti ar turiningai praleisti laisvalaikį galėtų būti vis daugiau. 

 

Vis dėlto stebėtina, kad tokie miestai kaip Panevėžys ar Alytus neturi boulingo centrų. Nekalbant jau apie aukštesnio meistriškumo komandas.

Tikrai džiugina, kad įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, oficialiuose čempionatuose nuolat mirga lietuviškos pavardės. LBF vyrų rinktinei labai nedaug pritrūko iki sėkmingo finišo Europos čempionate ir teisės kovoti pasaulio čempionate. Asmeninėse varžybose gerai sekasi A. Daniūnui, Linui Sasnauskui, Kristijonui Sergejevui. 

 

Lietuvai nuolat ir vis sėkmingiau atstovaujama Europos ir pasaulio senjorų čempionatuose, moterų, jaunių turnyruose. Reikia tikėtis, kad neilgai trukus Lietuvos sportininkai galės pasigirti ir pirmaisiais svariais laimėjimais - taurėmis ir medaliais.