Lietuviai mėgins įšokti į Tokijo traukinį

Karatė, beisbolas ir moterų softbolas, sportinis laipiojimas, banglenčių ir riedlenčių sportas – šios penkios naujos sporto šakos papildys Tokijo olimpinių žaidynių programą. Tiesa, beisbolas olimpinėse žaidynėse bus ne naujokas –dėl olimpinių medalių beisbolininkai kovojo nuo 1992 iki 2008 m. Kol kas šios sporto šakos įtrauktos į vienas olimpines žaidynes, tolesnis jų likimas dar neaiškus.  

Lietuvoje iš šio penketo didžiausiais laimėjimais gali pasigirti karatė meistrai. Bet kaip ir kitiems sportininkams, šios sporto šakos atstovams patekti į olimpines žaidynes bus labai nelengva. 

Tokijo olimpinėse žaidynėse karatė kovos vyks pagal Pasaulio karatė federacijos (WKF) taisykles, t.y. kova bus bekontaktė. Lietuvoje didžiausiais laimėjimais gali pasigirti kiokušin karatė meistrai, bet būtent šis karatė stilius yra kontaktinis. 

Viso pasaulio karatė kovotojus vienijančio WKF narė yra Lietuvos karatė federacija (LKF), kurią įsteigė tuometis Lietuvos kyokushin karatė federacijos prezidentas, o šiandien garbės prezidentas Romas Vitkauskas. Apie LKF rasti kokios nors informacijos, išskyrus rekvizitus, interneto platybėse beveik neįmanoma. Cituojant LKF prezidento R.Vitkausko žodžius apie federacijos veiklą, galima pasakyti tiek:
„Dalyvavimas tarptautinėse varžybose buvo vykdomas pagal poreikį – retai.“ Arba, kaip sakė Lietuvos shotokan karatė federacijos (LSKF) prezidentas Kazimieras Bartkevičius ir Lietuvos karatė asociacijos prezidentas Vidmantas Butnorius, nieko nevyko nei Lietuvoje, nei už jos ribų – LKF varžybų neorganizavo. Kaip ir Lietuvos sportininkai nevažiuodavo į WKF pasaulio ar Europos čempionatus. 

Lietuvoje yra dar viena organizacija – jau minėta Lietuvos karatė asociacija (LKA). Ji šešiolika metų rengia Baltijos šalių čempionatus pagal WKF taisykles, antrus metus drauge su LSKF organizuoja ir Lietuvos čempionatus. Bet ji nėra WKF narė, nes Lietuvos vieta ten jau užimta, dėl tos pačios priežasties jos nepripažino Kūno kultūros ir sporto departamentas, pasiūlęs panašioms organizacijoms susitarti tarpusavyje. 

„Iki dabar, kol nebuvo šio sprendimo (dėl karatė įtraukimo į olimpines žaidynes – aut. pastaba), vienybės nebuvo. Gal dabar supras, kad kitaip reikia daryti, ir reikalai pajudės. Šiandien esame ties nuline padėtimi. Dabar daug atskilusių kunigaikštysčių – grupelių. Kiekvienas pasaulyje turi savo lentynėlę, stilių ir ten vadovauja. O pas mus kitokia padėtis. Kol ji nepasikeis, apie olimpines žaidynes bus galima tik pasikalbėti“, – sako LSKF prezidentas K.Bartkevičius.

Galbūt olimpinė dvasia pajėgs suburti susiskaldžiusią Lietuvos karatė karalystę. Rugsėjo pabaigoje LKF organizavo visų karatė organizacijų susirinkimą. Pasak R.Vitkausko, susirinkimo tikslas – aptarti, kaip organizuoti federacijos struktūrą, kad ji būtų atvira visiems Lietuvos klubams, būsimo bendro darbo strategiją. „Aš už tai, kad nė vienas neliktų nuskriaustas, visi turėtų dalyvauti. Kad išsiaiškintume tikrąją padėtį, nori ar ne Lietuva dalyvauti olimpiadoje. Kad vėl atgaivintume LKF ir eitume teisinga kryptimi – dalyvavimo olimpiadoje link. Tikriausiai visi norės dalyvauti ir, aišku, su viena vėliava“, – dar prieš šį susirinkimą sakė V.Butnorius. 

Kelias į olimpines žaidynes neužkirstas nė vieno karatė stiliaus atstovui, sugebėsiančiam prisitaikyti ir kovoti pagal WKF taisykles. Vadovaujantis logika, sunkiausia tą bus padaryti kiokušin karatė meistrams, o bene lengviausia – šotokan karatė atstovams. „Bekontaktę karatė galima vadinti sportine karatė. Šotokan principas irgi sportinis taškas, bet pas mus – vieno veiksmo logika. Mums persiorientuoti beveik nieko nereiškia, tereikia pakeisti kovos taktiką – kovoti ne dėl vieno taško, o iki aštuonių taškų. Taigi skiriasi tik taškų skaičiavimo principas“, – pasakoja LSKF prezidentas K.Bartkevičius. 

Į olimpines varžytuves nežada įsitraukti Lietuvos tradicinio karatė asociacija (LTKA), kurios atstovai, regis, turėtų visas galimybes pretenduoti, nes jų propaguojamas kovos stilius bekontaktis. Tačiau, pasak
LTKA prezidento Giedriaus Dranevičiaus, tradicinės karatė atstovai neketina išduoti savo vertybių ir vaikytis olimpinių žaidynių bet kokia kaina. „Tradicinė karatė pasiliko su savo principais, kad nėra svorio kategorijų, nes tai savigynos menas, nėra kontaktų, nes sportas – tai ne žmogaus žalojimas, o sveikatinimas ir varžymasis meistriškumu“, – savus motyvus dėsto G.Dranevičius.

Į Tokiją susirinks 80 sportininkų iš viso pasaulio. Po 10 vyrų ir merginų dalyvaus kata rungtyje, be to, bus po tris vyrų ir merginų svorio kategorijas kumitė rungtyje. „Kad patektum tarp dešimties sportininkų, per tuos ketverius metus reikia padaryti ką nors ypatingo. Mano nuomone, tai nerealu. Reikia pradėti dirbti per dieną po 24 valandas ir pasivyti prarastą laiką“, – įsitikinęs K.Bartkevičius. 
 

LKA prezidentas V.Butnorius nusiteikęs optimistiškiau – kandidatų tarp jo vadovaujamos asociacijos narių tikrai atsiras. Paklaustas, ar norės ir sugebės pagal WKF taisykles kovoti tituluoti Lietuvos kiokušin karatė meistrai, LKF prezidentas R.Vitkauskas siūlo palaukti varžybų. 

Vyrų beisbolo ir moterų mažojo beisbolo, kitaip dar vadinamo softbolu, varžybose dalyvaus po šešias komandas. Šiandien Lietuvos beisbolas pakilęs į didžiausias iki šiol aukštumas: pasaulio beisbolo ir softbolo konfederacijos beisbolo reitinge Lietuva užima 35 vietą, o tarp Europos šalių lietuviai yra dvylikti. Tiesa, skaičiuojant reitingą atsižvelgiama ne tik į suaugusiųjų, bet ir į visų amžiaus grupių, pradedant vaikais, sporto laimėjimus. Tai daug prisidėjo prie šuolio viršun reitingų lentelėje. 

Lietuvos beisbolo ir softbolo atstovai olimpinę kortą stato už Amerikos lietuvius, nepamiršdami ir anapus Atlanto žaidžiančių lietuvių. Ir Lietuvos beisbolo federacijos (LBF) prezidiumo narys Edmuntas Matusevičius, ir Lietuvos softbolo federacijos vadovas bei Lietuvos vyrų beisbolo rinktinės vyriausiasis treneris Virmidas Neverauskas sako, kad Lietuva gali turėti galimybių pakovoti dėl teisės dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse, jeigu savo rinktines pastiprintų lietuviškas šaknis turinčiais šių sporto šakų atstovais iš Amerikos. 

Pirmoji kregždė Lietuvos vyrų beisbolo rinktinėje jau yra – praėjusių metų Europos čempionate sėkmingai debiutavo Amerikos lietuvis Andrius Polikaitis. „O tokių yra ir daugiau. Yra broliai Valeikos, žaidžiantys įvairaus pajėgumo lygose, vienas net rungtyniavęs MLB, jų tėvas – treneris. Jie galėtų lengvai gauti Lietuvos pilietybę ir gerokai sustiprinti rinktinę“, – kol kas dar tik teorinės dėlionės detales dėlioja E.Matusevičius. 

Už Atlanto savo meistriškumą demonstruoja ir pajėgiausias Lietuvos beisbolininkas 23 metų Dovydas Neverauskas. Jis jau ne vienus metus priklauso elitinės Šiaurės Amerikos MLB („Major League Baseball“) Pitsburgo „Pirates“ klubui, bet rungtyniauja antrinėse jo ekipose, žemesnėse lygose. Šis žaidėjas yra gynęs Lietuvos garbę su aštuoniolikmečių ir jaunimo iki 21 m. rinktinėmis, bet vyrų rinktinės gretose Lietuvai nėra atstovavęs. 

„Praėjusiais metais jo neišleido, nors buvo toks nerašytinis susitarimas, kad išleis. Apskritai dauguma minorinės lygos žaidėjų yra savo šalių rinktinėse ir žaidžia Europoje. Kitas reikalas – MLB. Daug šansų, kad kitais metais Dovydas žais šioje lygoje, o tada vėl problemos, nes MLB rugsėjo mėnesį vyksta rungtynės, komandos, kurios patenka į atkrintamąsias, dar žaidžia ir spalį. Čia tas pats, jeigu sugalvotų kokį Europos krepšinio čempionatą rengti žiemą – abejoju, ar NBA išleistų Joną Valančiūną“, – lygina pašnekovas.

Pasak vyrų rinktinės trenerio ir Dovydo tėvo V.Neverausko, sustiprinti rinktinės gretas D.Neverausku bus sudėtinga, nes kitąmet Europos beisbolo čempionatas vyks rugsėjį. Būtent Europos pirmenybių kartelę lietuviams pirmiausia tektų įveikti, jeigu norima toliau puoselėti olimpinę svajonę. Lietuvos rinktinei reikia iškopti į Europos čempionato A grupę, nes tik čia rungtyniaujančios 12 pajėgiausių komandų kovos dėl olimpinio kelialapio. Tą padaryti mūsiškiai gali laimėdami pirmą vietą Europos čempionato B grupėje. Praėjusių metų B grupės čempionate mūsų šalies beisbolininkai liko ketvirti. 

„Tikslas visada maksimalus. Reikia gerokai padirbėti“, – sako V.Neverauskas, kuris tikisi, kad rinktinei vadovaus ir toliau, nes rudenį, pasibaigus dvejų metų darbui, federacija trenerį turi patvirtinti iš naujo. 

Pasak V.Neverausko, stiprioji Lietuvos rinktinės pusė visada buvo metikai. Dovydas būtų didelė paspirtis. „Nelabai matau, kas Europoje sugebėtų atmušti jo metimus, ypač iš B grupės komandų. Be to, mes turime ir daugiau metikų. Dar vienas mano auklėtinis Marius Balandis yra Čikagoje, turėtų žaisti ir Edvardas Matusevičius. Turime stiprių metikų. Tai visada buvo Lietuvos komandos stiprioji vieta. Bėda – klaidos gynyboje. Neturėdami aikščių mes neįprantame gaudyti minkštai, nebijodami kamuoliuko“, – dėsto V.Neverauskas.

Būtent aikščių ir trenerių etatų trūkumas – didžiausias Lietuvos beisbolininkų galvos skausmas. Tai, kad beisbolas tapo olimpine sporto šaka, šios sporto šakos atstovams suteikia vilties, kad jiems bus atseikėta bent didesnė piniginio maišo dalis, palyginti su ankstesniais metais. 

To tikisi ir Lietuvos softbolo atstovai. O svajodami apie Tokiją taip pat žvilgsnį kreipia į Amerikos platybes. „Ieškosime žaidėjų Amerikoje. Paprastas pavyzdys: jaunimo iki 22 m. čempionate Graikijos rinktinėje buvo keturios žaidėjos amerikietės, kurios laikė visą žaidimą. Graikės liko penktos Europoje. Be šių amerikiečių graikės mums būtų buvusios ne varžovės, nebūtume turėję ką veikti. Mes tik savomis remiamės, o štai Izraelio komandoje pusė amerikiečių žaidžia, Anglijos tas pats“, – tendencijas dėsto V.Neverauskas. 

Lietuvos merginų softbolo rinktinė praėjusių metų Europos devyniolikmečių ir jaunimo iki 22 m. čempionatuose užėmė aštuntąsias vietas. Šiose pirmenybėse dalyvavusios Lietuvos rinktinės amžiaus vidurkis – 16, o vyriausiai žaidėjai – 19 metų. Tai, pasak federacijos vadovo, daug ką pasako apie mūsų rinktinės galimybes. 

Kol kas Lietuvos ekstremalaus sporto federacijos (LESF), vienijančios burlenčių, banglenčių ir jėgos aitvarų mėgėjus, direktorius ir prezidentas Eduardas Silva laukia daugiau žinių – apie tai, kokia bus atranka ir kokios sąlygos laukia banglentininkų Tokijuje. Tada bus galima realiau vertinti lietuvių galimybes patekti į žaidynes. Tačiau iš anksto kapituliuoti nežada. „Šiose olimpinėse žaidynėse Rio buvo paplūdimio tinklinio arba baidarių komandų, kurios aktyvesnę veiklą pradėjo būtent prieš ketverius metus, ir sėkmingai iškovojo medalių“, – atkreipia dėmesį E.Silva.

Banglenčių varžybose turėtų dalyvauti po 40 sportininkų.

 

LESF prezidentas puoselėja viltį, kad mūsų banglentininkams pasiruošti olimpinėms žaidynėms galėtų padėti garsus lietuvių kilmės banglentininkas iš Amerikos Patrikas Gudauskas. „Su juo mes šiek tiek bendraujame, susitinkame per pasaulio čempionatus. Jis labai gerus rezultatus rodo. Tarkime, jeigu amerikietis į žaidynes galėtų patekti tik vienas, šis žmogus galėtų padėti lietuviams ir Lietuvai treniruodamas banglentininkus – patekti į olimpines žaidynes kaip treneriui irgi garbė“, – Lietuvos banglenčių sporto olimpinę dėlionę brėžia E.Silva. 

Lietuvoje banglenčių sporto čempionatai nerengiami. Vyksta giminingų sporto šakų – jėgos aitvarų ir burlenčių čempionatai. „Bangos raižymo technika panaši, tiesiog jėgos aitvaras ir burlentė leidžia išnaudoti ramesnes dienas, kai nėra tos tikrosios bangos“, – paaiškina E.Silva, skaičiuodamas, kad aktyvių šių trijų sporto šakų propaguotojų Lietuvoje – apie šimtą. Pusė jų aktyviai važinėja gaudyti bangų po užsienio šalis. O kandidatams, kurie galėtų atstovauti Lietuvai pasauliniu lygiu, suskaičiuoti užtektų abiejų rankų pirštų. „Yra iš ko rinktis, yra vilčių. Klausimas, kiek tai suderinama su pačių žmonių gyvenimo prioritetais, nes jeigu pradedi labai rimtai sportuoti, reikia galvoti, iš ko gyvensi“, – apie finansinę pusę prabyla pašnekovas. Būtent dėl finansinių galimybių stokos kol kas nė vienas lietuvis dar neišmėgino jėgų pasaulio ar Europos banglentininkų čempionatuose. Tad ir tikrąjį mūsiškių pajėgumą vertinti sunku.

Riedlenčių sporto bendruomenė žinią apie šios sporto šakos įtraukimą į Tokijo žaidynes sutiko nevienareikšmiškai. Vienas Lietuvos riedlenčių sporto aktyvistas, riedlenčių parko „Kablys“ vadovas Einius Žiūkas sako: „Visame pasaulyje riedlentininkai pasiskirstę į dvi barikadų puses. Vieni mano, kad riedlenčių kultūra – ne sportas, o greičiau meno forma, gyvenimo būdas. Jie nori, kad ta kultūra išliktų nekomercinė, laisva. Kita barikadų pusė džiaugiasi ir tiki, kad tai bus į gera – jų sportas sulauks daugiau visuomenės pripažinimo, nebebus manoma, kad riedlentėmis važinėja tik gatvės chuliganai.“  

Daugiau kaip 20 metų Lietuvoje gyvuojanti riedlenčių kultūra randa vis daugiau sekėjų, besiburiančių į įvairius sporto klubus ir būrelius, tačiau visus juos vienijančios sporto asociacijos mūsų šalyje dar nėra. Tad riedlentininkams pirmiausia teks griebtis organizacinių reikalų. 

Lietuvoje rengiami šalies čempionatai, Lietuvos riedlentininkai keliauja po pasaulį, dalyvauja varžybose. „Mes vaikams organizuojame ir stovyklas, ir būrelius, ir pamokas. Tikrai judame. O dėl sportininkų Tokijuje sunku ką pasakyti – dar ketveri metai“, – nesiima spėlioti riedlenčių parko vadovas. 

Pasak E.Žiūko, turime labai gerų riedlentininkų, bet pasauliniu mastu lygintis sunkoka. Lietuvių lyderiai – Gytis Bliuvas, Lukas Garbačiauskas ir Emilis Morris. Galbūt kažkuriam iš jų pavyks prasibrauti tarp tų 80 dalyvių, kurie kovos riedlenčių varžybose Tokijuje?

Tokijo olimpinėse žaidynėse bus trys sportinio laipiojimo rungtys – greičio, sudėtingoji ir uolakopa (vadinamasis boulderingas). Lietuviai stipriausi būtent šioje rungtyje. Uolakopa – trumpų maršrutų lipimas nenaudojant virvių ir saugos taškų. Saugantis naudojami ant žemės pakloti čiužiniai ir (arba) šalia esantis partneris saugo rankomis, kad lipantysis krisdamas nusileistų ant kojų.

„Ši rungtis kultivuojama visuose didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Sudėtingesnė salė atidaroma Klaipėdoje, Vilniaus universitetas turi salę su aukštesne sienele“, – pasakoja Lietuvos laipiojimo sporto asociacijos (LLSA) atstovė Milda Koreivaitė. 

M.Koreivaitės tikinimu, sportinis laipiojimas Lietuvoje populiarėja, tačiau mūsų sportininkai pasauliniu lygiu kalnų dar nėra nuvertę. Geriausias rezultatas – 2014 m. pasaulio taurės etape Kipro Baltrūno užimta 13 vieta. Šiemet dviejuose pasaulio taurės etapuose šis 24 metų sportininkas dukart buvo 19-tas. Jį ir galima vadinti vienu iš galimų pretendentų skintis kelią į Tokijo žaidynes, į kurias turėtų susirinkti 40 šios sporto šakos atstovų iš viso pasaulio.

LLSA didžiausias viltis vis dėlto sieja su jaunimu. „Turime labai progresyvią jaunąją kartą. Jaunimas rodo neblogus rezultatus. Žinoma, jeigu jie dažniau išvažiuotų į tarptautines varžybas, turėtų daugiau galimybių“, – neabejoja M.Koreivaitė. 

Taigi paaiškėjus atrankos subtilybėms lietuviai nepraleis savo šanso ir bandys dalyvauti įskaitinėse varžybose. Vienas jaunimo lyderių – aštuoniolikmetis Semionas Kozliukas, Europos jaunimo čempionate
pelnęs bronzos medalį.