Bemiegės gydytojų naktys

Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes darbo užteko visiems: ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovams, ir olimpinei misijai, ir medikams, ir žurnalistams, o ką jau kalbėti apie pačius sportininkus, kurie prie televizorių ekranų prikaustė tūkstančius Lietuvos sporto mėgėjų. 

 

Didelis krūvis žaidynėse teko medikams. Bemiegės naktys ir kiti iššūkiai pareikalavo daug ištvermės, fizinių jėgų, valios pastangų. Didžiausi išbandymai teko penkiems medikams: olimpinės rinktinės vyr. gydytojui Daliui Barkauskui, Almai Kajėnienei, Kęstučiui Linkui, Liudmilai Kuzminienei ir Tomui Vorobjovui. 

 

Didelį darbą atliko ir masažuotojai Aleksandras Trofimovas, Vanda Gadliauskaitė, kineziterapeutai Tomas Linksmuolis, Kęstutis Laurinskas, Marius Matulionis, Mantas Lesnickas, Jurijus Vaščenkovas. Vieni Rio dirbo trumpiau, kiti ilgiau, kai kurie atvažiuodavo su atskirų sporto šakų olimpinėmis rinktinėmis. Tarkime, M.Matulionis dirbo tik su penkiakovininkais, T.Linksmuolis su treko dviratininke Simona Krupeckaite, M.Lesnickas su lengvaatlečiais, K.Linkus – su irkluotojais. 

 

D.Barkauskas neslepia – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės buvo vienos labiausiai nenuspėjamų dėl įvairių organizacinių problemų. Na, o tiesioginis jo darbas žaidynėse buvo labai intensyvus, nes didžioji dalis medicinos personalo atvyko į antrąją žaidynių pusę. 

 

„Pirmoje žaidynių dalyje mums paprasčiausiai trūko rankų. Todėl teko dirbti ypač intensyviai ir kruopščiai planuoti savo laiką. Pats didžiausias šurmulys kildavo prieš sportininkams pradedant dalyvauti varžybose. Nelengvos buvo pirmosios septynios–dešimt dienų, kai buvo daugiau organizacinių dalykų, suvažiuodavo daugiau sportininkų. Sudėtinga buvo ir tai, kad devynios sporto šakos turėjo po vieną sportininką, patekusį į olimpines žaidynes. Daugelyje jų per varžybas šalia sportininko turėjo būti gydytojas ar kineziterapeutas. Vienu momentu netgi galvojau, kad, kompiuteriniais terminais šnekant, būtų gerai padaryti „copy–paste“, arba, kitaip tariant, nukopijuoti save ir nusiųsti virtualią kopiją į varžybas. Per šias olimpines žaidynes labai vėlai, 22 val., prasidėdavo plaukimo finalai, dėl apdovanojimų kova vykdavo 23.30–24 val. Kol grįždavai į kaimelį, pavalgydavai – žiūrėk, jau ir pusę antros nakties. Buvo tokių dienų, kad miegoti tekdavo eiti antrą valandą nakties ir keltis septintą. Krūvis buvo pakankamas“, – LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ sakė D.Barkauskas. 

 

 

Olimpinės rinktinės vyr. gydytojo teigimu, dabar visame pasaulyje vyrauja rankų darbas. „Žinoma, plačiai naudojamos visos modernios technologijos, bet daug dėmesio skiriama ir rankų darbui. Per olimpines žaidynes daug taikėme manualinės terapijos, minkštųjų audinių techniką, akupunktūrą. Šios pagrindinės procedūros reikalauja daug dėmesio ir tam tikrų įgūdžių“, – pasakoja gydytojas. 

 

Kai kuriems sportininkams reikėjo specifinės priežiūros, pavyzdžiui, boksininkui Evaldui Petrauskui, kuriam nuolat tenka numesti po 8–9 kg svorio. 

 

„Tokiu atveju norint pasiekti, kad sportininkas būtų atitinkamos fizinės būklės, su juo reikia dirbti kasdien ir sekti jo būklę, stengtis ją koreguoti. Ypač paskutinėmis dienomis, kai ribojami skysčiai, vanduo, kad sportininkas atitiktų savo svorio kategoriją“, – paaiškina rinktinės vyr. gydytojas. 
 

D.Barkauskui nemažai teko prisiliesti ir prie Rūtos Meilutytės, po kurios traumos teko glaudžiai su plaukike bendradarbiauti ir spręsti kilusias problemas. „Nepaisant to, kad po traumos visiškai sugijo ir grįžo į rikiuotę sąnario funkcija, daug kas neįvertino tos traumos. Juk buvo prarasti keturi mėnesiai normalių treniruočių, o rengiantis olimpinėms žaidynėms tai yra labai daug“, – traumos pasekmėmis rezultatui neabejoja D.Barkauskas. 

 

Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas po olimpinių žaidynių neturėjo poilsio ir iki šiol dar neatostogavo. „Labai norėtųsi kokias dvi tris savaites apskritai prapulti ir, kol dar šviečia saulė ir šilta jūra, pabūti ramioje aplinkoje. Tačiau šiai mano svajonei kol kas nelemta išsipildyti, nes pusantro mėnesio nebuvau darbe“, – sako D.Barkauskas, kuris po olimpiados buvo išvykęs į mokslinę konferenciją Italijoje. 

 

  

Pekino, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dirbusiai Kauno medicinos centro direktorei A.Kajėnienei pagal darbo krūvį šios olimpinės žaidynės buvo pačios sunkiausios.

 

„Ne kartą tekdavo dirbti iki antros valandos nakties, o kabinetą atrakinti jau pusę aštuonių. Laukdavome tol, kol į olimpinį kaimelį sugrįždavo visi mūsų sportininkai. O jų sulaukę rengdavomės kitai dienai. Tik sužinoję, kad jiems viskas gerai, užrakindavome kabineto duris“, – sako jau 20 metų Kauno medicinos sporto centre dirbanti A.Kajėnienė.  

 

Ji per olimpines žaidynes buvo atsakinga už visą medicinos kabinetą: viską reikėjo paruošti, įrengti, po to viską supakuoti ir išsiųsti atgal į Lietuvą. Taip pat gydytoja buvo atsakinga už vidaus ligas, vaistus, medicinos aparatus, įvairias netikėtas situacijas, kai reikėdavo ką nors gauti, organizuoti ar padėti susiorientuoti jauniems gydytojams, kurie dirbo su atskirų sporto šakų atstovais. 

 

„Darėme viską, ką reikėjo. Man, sporto medicinos krypties mokslų daktarei, šį vardą apsigynusiai 2008-aisiais, teko atlikti netgi fizioterapijos procedūras“, – šypsosi gydytoja. 

 

Į Rio olimpines žaidynes A.Kajėnienė iš medikų atvyko pirmoji – liepos 26-ąją, po savaitės pasirodė ir D.Barkauskas. Į namus jie abu grįžo kartu rugpjūčio 24-ąją. Dabar gydytoja stebisi, kaip atlaikė tokį didelį krūvį. Padėjo ištvermė, įgyta jaunystėje žaidžiant tinklinį. Meilę šiai sporto šakai gydytojai skiepijo panevėžiečių treneris, dabar jau šviesaus atminimo Faustas Kryževičius. Ji atstovavo ir Panevėžio, ir Lietuvos moterų rinkinėms. Tačiau įstojusi studijuoti į Medicinos institutą negalėjo sau leisti tokios prabangos ir atsidavė medicinai, artimai su sportu. „Tačiau tinkliniui ir šiandien jaučiu didelę nostalgiją“, – prisipažįsta gydytoja. 

 

 

Grįždama prie darbo per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes A.Kajėnienė sako, kad jai didelis džiaugsmas buvo puikus medicinos komandos darbas: „Užtekdavo pasakyti pusę žodžio ir tave suprasdavo. Nebuvo jokių stresinių situacijų, nepritrūko įrangos ar medikamentų, ko mums labai reikėjo. Jeigu ir pritrūkdavo, tai žinojome, kur nueiti ir gauti. Dirbo visa komanda, kuri daug ką galėjo padaryti.“

 

Tarptautinio olimpinio komiteto Medicinos komisija pačią paskutinę olimpinių žaidynių dieną organizavo pasitarimą sportininkų sveikatos priežiūros klausimais ir aptarė ligas, buvo pateikta bendra statistika. Pasitarime dalyvavo visų šalių medicinos vadovai. 

 

„Toks aptarimas per olimpines žaidynes buvo organizuotas pirmą kartą. Kiekvieną dieną turėjome pateikti ataskaitas, kuo sirgo mūsų sportininkai. Ačiū Dievui, mes kažkokių labai rimtų problemų neturėjome, mūsų sportininkų nereikėjo vežti į ligonines, ir tai labai džiugino. Savo ataskaitoje parašiau, kad mūsų olimpiečiai visiškai nesiskyrė nuo kitų šalių bendrosios statistikos. Aktualiausios buvo peršalimo, kvėpavimo takų, virškinimo bėdos“, – sako gydytoja, kuri ypač džiaugiasi, kad mūsų olimpiečių neprireikė gaivaloti ir bandyti statyti ant kojų. Bet rūpesčių vis dėlto buvo: ne vienas sportininkas buvo nesmarkiai peršalęs.

 

 

Ant 1000 m distancijoje lenktyniavusių Lietuvos baidarininkų Ričardo Nekriošiaus ir Andrejaus Olijniko krūtinės po olimpinio finalo, kuriame jie užėmė penktą vietą, raudonavo nematytas ornamentas, panašus į groteles. 

 

„Tai – akupunktūrinio pleistro paliktos žymės. Jo paviršius aštrus“, – potalui sportas.info paaiškino Lietuvos olimpinės rinktinės kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas. 

 

Individualiai testuojant nustatomas kiekvieno sportininko pajėgumas. Jei randamas funkcinis nepakankamumas, prieš pat startą atliekama biologiškai aktyvių zonų stimuliacija siekiant, kad varžybų metu atletai 100 proc. pasinaudotų savo galimybėmis.

 

„Kai tuos taškus suaktyviname, ant jų dar klijuojame pleistrą, kad aktyvacija tęstųsi, biologinės energijos cirkuliacija būtų maksimali. Priklausomai nuo individualių problemų ar funkcijos nepakankamumo, kiekvienam žmogui veikiamos skirtingos sritys. Ir prieš pat startą aktyviname tas vietas, kuriose pastebime funkcijos nepakankamumą. Realiai tai prideda jėgų, ištvermės, galimybių fiziškai dirbti ir atlaikyti krūvį. Tai momentinis organizmo akceleravimas, savotiškas turbinos įjungimas“, – dėstė J.Vaščenkovas.

 

Paklaustas, ar neprofesionaliam sportininkui tai padėtų peržengti savo galimybių ribas, J.Vaščenkovas šyptelėjo: „Olimpinio medalio tikrai nelaimėtumėte, nes neįmanoma net naudojant šią metodiką peržengti savo galimybių ribos. Tik pasiekiame, kad organizmas tuo metu veiktų maksimaliai gerai, kad visi raumenys būtų funkcionalūs.“