Lietuviai grįžta į legendinį ralį

Monte Karlas – „šventas“ vardas ne tik kortų žaidimų mėgėjams, bet ir automobilių sporto gerbėjams. Kasmet čia vyksta bene garsiausias Pasaulio automobilių ralio čempionato (WRC) etapas.

Lietuviai paskutinį kartą jėgas ir techniką legendinėse lenktynėse bandė dar prieškariu. O dabar nauju įrašu šalies automobilių sporto istoriją nutarė papildyti Deividas Jocius. 

Lietuvos pilotai ne sykį yra šmėkštelėję WRC etapų suvestinėse. Bet starte greta „Casino de Monte-Carlo“ lietuviai modernių lenktynių istorijoje dar nebuvo pasirodę. Ateinantį sausį Prancūzijos Rivjeros, Alpių ir Monako keliais kartu su Sebastienu Ogier ir kitomis ralio žvaigždėmis WRC sezoną pradės D. Jociaus ir Donato Zvicevičiaus ekipažas.

Lenktynininkai dar nežino, ar Tarptautinė automobilių federacija (FIA) leis važiuoti jiems įprastu „Mitsubishi Evo 9“ automobiliu – pastarasis gali pasirodyti per senas. Tai paaiškės lapkričio viduryje, bet D. Jocius jau numatęs ir atsarginį variantą – naujesnės kartos to paties modelio lenktyninį bolidą, kuriuo WRC varžėsi Ukrainos ekipažas.

Sausio 20-22 d. vyksiančiame ralyje dalyviams vien greičio ruožuose reikės sukarti kone 400 km – maždaug pusę viso Lietuvos čempionato sezono kilometražo per tris dienas.

Po praėjusio Monte Karlo ralio organizatoriai nusprendė pakeisti 85 proc. trasos. Bet niekada šiose lenktynėse nedalyvavęs D. Jocius jau turi dalies greičio ruožų kelio knygą.

„Aštuonerius metus važiuoju ten kaip žiūrovas. Netoliese gyvena mano mama, todėl vienu ypu galėdavau ir stebėti lenktynes, ir pasimatyti su šeimos nariais. Visą tą laiką kirbėjo noras startuoti pačiam. Pavyko pasivažinėti kai kuriais greičio ruožais, užsirašyti kelio knygą. Ten – vieni posūkiai, beveik be tiesiųjų. Vienam greičio ruožui sunaudojome ištisą sąsiuvinį, kurio užtenka visam lietuviškam raliui. Viską reikia pasižymėti labai kruopščiai, nes ten vietomis tokie skardžiai, kad klaidos padaryti nesinorėtų“, – apie savo svajonę debiutuoti Monte Karle ir laukiančius iššūkius pasakojo WRC patirties jau turintis D. Jocius.



Monte Karlo ralis skaudžiau kerta per kišenę nei, pavyzdžiui, dalyvavimas WRC etape Lenkijoje. Brangesnė ne tik kelionė – kainos „kandžiojasi“ tiek Monake, tiek Alpėse, kur sausį jas į padanges iškelia slidinėjimo sezono įkarštis. Yra ir specifinių išlaidų: pavyzdžiui, Monte Karlo raliui reikalingos ypatingos padangos, pritaikytos greitai besikeičiančioms kelio dangos savybėms: Viduržemio jūros pakrantėje ji būna sausa, kylant kalnais drėksta, o užkopus iki 2 km virš jūros lygio laukia sniegas.

„Esu važiavęs ir Velso ralyje – ten keliauti buvo dar toliau. Bet Monte Karle viskas kainuoja daugiau. Ir pasakyti, kiek mums iš viso atsieis šis sumanymas, aš galėsiu tik grįžęs iš ralio. Neaišku, kokių situacijų ten patirsime ir kokių reikės išlaidų. Bet jau matau, kad 100 tūkst. eurų sumą veikiausiai viršysime“, – prognozavo D. Jocius. Nors kaštai – solidūs, apie konkrečius tikslus savo klasėje 34-erių lenktynininkas kol kas negalvoja – anot jo, tai bus galima daryti patyrus pirmąjį krikštą Alpėse.

Nelėkti it akis išdegus D. Jocių ragino ir Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) prezidentas Romas Austinskas. „Susitaikyk, kad pasaulio čempionu netapsi. Tu mums visiems reikalingas finiše – tai bus geriausia reklama šaliai“, – pilotui važiuoti atsargiai siūlė LASF vadovas.

Antradienį surengtoje spaudos konferencijoje, kurioje pristatyti ekipažo planai, dalyvavo ir Giedrius Šniukas – prieškario Lietuvos lenktynininko Prano Hiksos, du sykius važiavusio Monte Karlo ralyje, anūkas.

Tuomet lenktynės visiškai nepriminė dabartinio klasikinio ralio formato. 1911 metais pradėtos rengti varžybos startuodavo skirtinguose Europos taškuose ir finišuodavo Monte Karle, pakeliui sukorus kelis tūkstančius kilometrų įvairių valstybių bendro naudojimo keliais, ne vieną kartą nuslydus į griovį, išvengus nuo šlaitų byrančių akmenų ar pasienio muitinės spąstų. 1931-aisiais pirmasis iš lietuvių prestižinį ralį įveikė Klemenso Martinkaus ir Jono Pyragiaus ekipažas, užėmęs 30 vietą tarp 107 startavusių dalyvių. Vėliau sekė du karo lakūno, kapitono P. Hiksos žygiai, kuriuose dalyvavo ir jo žmona Irena – važiavusi net tuomet, kai buvo nėščia. Paskutinis iš lietuvių 1936 metais Monte Karlo ralyje lenktyniavo Česlovas Burba. Nei sovietmečiu, nei šaliai atgavus nepriklausomybę kiti Lietuvos lenktynininkai į Monte Karlą patraukę iki šiol nebuvo.