„Mūsų bėdos sprendžiamos labai lėtai“

Lietuvos parolimpinis komitetas savo veiklą pradėjo prieš 26 metus. Nuo to laiko neįgalūs mūsų šalies atletai dalyvavo septyneriose vasaros parolimpinėse žaidynėse, o iš pastarųjų Rio de Žaneiro grįžo su dviem aukso ir vienu sidabro medaliu. 

Sveikinu su itin sėkmingomis Rio de Žaneiro parolimpinėmis žaidynėmis. Prisimenu, kaip prieš ketverius metus grįžote iš Londono parolimpiados – tada net keliems Lietuvos sportininkams iki medalių truputį pritrūko. O dabar – du auksiniai ir vienas sidabrinis apdovanojimas, - pradėjome interviu su V.Kvietkausku LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“.

Bet vieną Londono rezultatą pakartojome: mūsų šuolininkę į tolį Ramunę Adomaitienę Londone nuo bronzos medalio skyrė tik vienas centimetras. Rio jai iki medalio pritrūko irgi to paties vieno centimetro. Tiesą sakant, medalio mes iš jos tikėjomės.

Rezultatai labai geri, taigi ir nuotaikos geros. Nors, aišku, visada norisi kuo geriau. Kaip minėjau, moterų šuolių į tolį varžybose nepavyko laimėti bronzos. Per žingsnį nuo medalio liko ir daugiau mūsų sportininkų. Dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis kovoje dėl bronzos nusileido triskart parolimpiniam čempionui japonui Satoshi Fujimoto. Ketvirtą vietą užėmė disko metikas vežimėlyje Kęstutis Skučas. 
 

Džiugu, kad Rio nepagailėjo medalių. Jau pirmąją žaidynių dieną šiaulietis Mindaugas Bilius disko metimo sektoriuje iškovojo sidabrą. Po kelių dienų jis geriausiai pasirodė vyrų rutulio stūmimo finale bei laimėjo auksą. Londone Mindaugas šiose rungtyse atitinkamai liko aštuntas ir devintas. Taigi rezultatai akivaizdžiai pagerėjo. Čia didelis ir jo trenerio Rimanto Plungės nuopelnas. 

Išsipildė sena mūsų golbolininkų svajonė laimėti auksą. Iš Sidnėjaus ir Pekino parolimpinių žaidynių mūsiškiai į Lietuvą grįžo su sidabro medaliais. Londone jie liko ketvirti, bet Rio de Žaneire laimėjo visas rungtynes, o finale sutriuškino JAV rinktinę 14:8. Puikiai žaidė komandos kapitonas Genrikas Pavliukianecas, tapęs rezultatyviausiu šių žaidynių puolėju. Justas Pažarauskas buvo trečias pagal rezultatyvumą. Mantas Brazauskis buvo pripažintas geriausiu gynėju. Šaunuoliai ir Nerijus Montvydas, Mantas Panovas, Mindaugas Suchovejus. Komandoje gerai derėjo patirtis ir jaunatviškas entuziazmas. Ačiū jiems už ištvermę, vyriškumą, didį pergalės siekį. Nuoširdus ačiū ir jų treneriui Karoliui Levickiui.

Apskritai visa mūsų delegacija pasirodė labai gerai. Visi į Rio vykę sportininkai pateko į geriausiųjų dešimtukus. 

Mums sako, kad parolimpinėse žaidynėse mažesnė konkurencija. Galbūt. Pas mus mažiau sportininkų, daugiau medalių. Bet žaidynėse dalyvavo 159 šalių atstovai, per 4 tūkst. sportininkų. Be abejo, yra tam tikra specifika. Bet ir sveikųjų sporte yra kategorijos, į kurias suskirstyti, pavyzdžiui, boksininkai, imtynininkai, net irklavimo varžybose rungtyniaujama ir lengvasvorėmis valtimis. 
 

Ir mūsų sportininkai rungtyniauja pagal kategorijas ir tose kategorijose išsiaiškinami stipriausieji. Štai dėl to neįgaliųjų sportas vis labiau populiarėja pasaulyje, didėja įvairių šalių televizijų susidomėjimas, vis plačiau rodomos parolimpinės ir kitos neįgaliųjų žaidynės. Beje, per šimtą šalių, tarp jų ir visos mūsų kaimyninės valstybės, transliavo Rio žaidynių atidarymą, uždarymą, varžybų fragmentus. Tik Lietuvoje nė viena televizija nepanoro tiesiogiai rodyti žaidynių. O parolimpinės žaidynės pasaulyje yra trečios pagal svarbą po olimpinių žaidynių ir pasaulio futbolo čempionato. Tokie rezultatai gauti atsižvelgus į šalių, sportininkų dalyvavimą, televizijos, spaudos, reklamos dėmesį, ekonominius rodiklius.  

Pagal tai, kaip rūpinamasi neįgaliaisiais, sprendžiama apie valstybės išsivystymą, demokratiją, jos pažangos lygį. Tai vienas dalykas. Antras dalykas – mūsų parolimpiečiai, kurie šiandien sukėlė didelį susidomėjimą iškovotomis pergalėmis. Lietuvos žmonės geriau suprato neįgaliuosius, neįgaliųjų sportą, jau dabar sumažėjo atskirtis tarp sveikųjų ir neįgaliųjų. Kartu Lietuva pasidarė geresnė valstybė visiems – ne tik neįgaliesiems, bet ir sveikiesiems. Štai pagrindinis darbas, kurį padarė mūsų parolimpiečiai.

Parolimpinio sporto finansavimas gerokai skiriasi nuo sveikųjų. Finansavimas yra mažesnis, nors mūsų sportas daug brangesnis. Pavyzdžiui, sveikam sportininkui tūkstantis eurų – jau pinigai, o neįgaliajam tai nėra didelė suma, nes pigiausias sportinis vežimėlis kainuoja 5 tūkst. eurų. Sveikas sportininkas bėga vienas, aklasis – su vedliu. Sveikasis vaikščioti, keliauti gali vienas, neįgalusis dažnai tik su palydovu, vadinasi, tokį sportininką išlaikyti atsieina beveik dukart brangiau. Sveikųjų krepšinio komandai reikia tik aprangos, neįgaliųjų – ir aprangos, ir dar dešimties sportinių vežimėlių. O rungiamasi su tokiu azartu, tad po rungtynių dažnai tenka taisyti brangią techniką. Tai tik keletas pavyzdžių, kad suprastumėte mūsų sporto ypatumus.
 

Šiemet Kūno kultūros ir sporto departamentas mums skyrė 72 500 eurų. Skirdami nurodė, kur juos reikia panaudoti. Už šias lėšas mūsų sportininkai šiemet dalyvavo keliuose pasaulio ir Europos čempionatuose. Parolimpinėms žaidynėms liko 22 500 eurų. Aišku, lėšų trūko, kreipėmės į rėmėjus.

Tiesa, KKSD dar finansuoja sportininkų pasirengimą per sporto federacijas, tačiau tai tiesioginės dotacijos, jos per mūsų komitetą neina. LTOK šiemet skyrė 50 tūkst. eurų. Tie pinigai mums buvo labai svarbūs. Nuoširdžiai dėkojame kolegoms. 

Tarptautinis parolimpinis komitetas mūsų nefinansuoja. Iš jo negauname lėšų ir už dalyvavimą parolimpinėse žaidynėse. Jie mums pažadėjo sumokėti už delegacijos kelionę į Rio. Sumokės bazinę kainą, kuri arčiau Rio de Žaneiro esančioms šalims yra pakankama ar net perteklinė, o labiau nutolusioms, tokioms kaip Lietuva, nepakankama. Mes papildomai už kiekvieną delegacijos narį turėjome primokėti po 200 eurų.

Noriu padėkoti rėmėjams. Mums padėjo Parolimpinio sporto rėmimo fondas, „Citadele“, „Copictures“, „Impulsas“, „Audimas“, kitos firmos ir pavieniai asmenys.

„Audimo“ paslaugomis mes naudojamės nuo seno. Problemų nebūdavo. Šiemet jie pasiuvo aprangą pavėlavę. Be to, golbolo komandai, kuri žaidžia sėdėdama ir gulėdama ant grindų, buvo pasiūtos kelnės ne iš tos medžiagos, dėl kurios buvo suderėta.
 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, priimdama parolimpinių žaidynių medalininkus, pasakė, kad reikia baigti su neįgaliųjų sporto diskriminacija. Šalies vadovė skyrė mūsų sportininkams valstybinius apdovanojimus lygiai tokius pačius, kokius ir olimpinių žaidynių medalininkams, o LPOK generalinis sekretorius Gintaras Zavadckis buvo apdovanotas prezidentės padėkos raštu. 
 

Po kritikos Vyriausybė nutarė padvigubinti pinigines premijas medalininkams, bet jos vis tiek liko mažesnės už sveikiems olimpiečiams skiriamas premijas. Esminis dalykas čia ne dydis, o lygybė. Nors ir premijos dydis svarbus, nes kai baigi treniruotis, reikia gyventi toliau. Tokia premijos esmė. 

Klausimas buvo toks, ar aš nesiruošiu atiduoti vietos. Atsakiau, kad neatiduosiu, nes jos man niekas nedavė. Be to, pridūriau, kad nesiruošiu kandidatuoti, jeigu atsiras tinkamas kandidatas, turintis aiškią veiklos programą, pagal kurią neįgaliųjų sportas ir toliau galėtų plėtotis.

Viskas vyksta pagal LPOK įstatus. Prezidentas renkamas prie ataskaitinę rinkimų generalinę asamblėją atviru ar slaptu balsavimu ketverių metų kadencijai. Kandidatus į LPOK prezidentus gali siūlyti visi LPOK nariai ne vėliau kaip likus dviem savaitėms iki generalinės asamblėjos pradžios. 
 

2017 m. pradžioje turi įvykti generalinės asamblėjos sporto federacijose. Kiekviena jų išrinks po dešimt delegatų į LPOK ataskaitinę rinkimų asamblėją. 2017-ųjų pavasarį jie ir rinks LPOK prezidentą kitai kadencijai. Spręs ir kitus svarbius klausimus.

Mus kamuoja bėdos, apie kurias kalbame nebe pirmus metus, bet jos sprendžiamos labai lėtai. Pirma, trenerių rengimas ir įdarbinimas. Nors vežimas pajudėjo iš vietos, bet yra problemų, kurios trukdo normaliai dirbti. Specialių žinių pagrindus treneriai įgyja Lietuvos sporto universitete, bet jų pritaikyti nėra kur. Sporto mokyklose dažniausiai nėra nei galimybių, nei suinteresuotumo formuoti neįgalių sportininkų grupes. 
 

Antra, jaunųjų sportininkų paieška. Tai viena opiausių bėdų. Rinktinė sensta, o perspektyvių jaunų sportininkų akivaizdžiai stinga. Bet jei išspręsime trenerių klausimą, sukursime ir jaunųjų talentų paieškos bei skatinimo sistemą. Dabar, gaudami Lietuvos tautinio olimpinio komiteto paramą, galime po 150 eurų kas mėnesį skirti jauniesiems sportininkams ir 100 eurų – jų treneriams. Pagalbą teikia ir kai kurių sporto šakų, pavyzdžiui, irklavimo, federacijos.

Trečia, olimpinis sporto centras. Jį turi tik sveiki sportininkai. Arba Lietuvos olimpinis sporto centras turi įsileisti ir neįgaliuosius, arba reikia kurti parolimpinį sporto centrą.

Ketvirta, tinkamas neįgaliųjų sporto klubų finansavimas. Pagal įstatymą savarankiška sporto funkcija savivaldybėse neskatina neįgalių sportininkų rengimo miestuose ir rajonuose. Savivaldos skiriamos lėšos neužtikrina net minimalios klubų veiklos, nors pagrindinę dalį skiria Neįgaliųjų reikalų departamentas. 

Penkta, būtina išspręsti sportininkų bei trenerių finansavimo sąlygas – pradedant maistpinigiais ir baigiant apdovanojimų dydžiu.

Šešta, sportininkų motyvacijos klausimai. Kai visą gyvenimą atiduodi sportui, baigęs karjerą norėtum ką nors už tai gauti. Mūsiškiai rentas gauna tik už parolimpinį auksą.  

Mano nuomone, kai kuriuos įstatymus ir Vyriausybės nutarimus būtina peržiūrėti ir keisti. Visos išvardytos problemos, susijusios su neįgaliųjų sportu, iš esmės yra neįgalių žmonių diskriminavimas. Kad ir kaip būtų keista bei liūdna, dabartinės Vyriausybės programos sporto politikos skyriuje niekur nė vienu žodeliu neužsimenama apie neįgaliųjų sportą ir jo išskirtinę reikšmę tiek vertinant Lietuvą pagal pasaulinį lygių teisių kontekstą, tiek pagal integracinius procesus valstybės viduje.
 

Gal todėl Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, neseniai pirmą kartą vertinęs, kaip Lietuva įgyvendina JT neįgaliųjų teisių konvenciją, pateikė 63 išvadas – 60 neigiamų ir tik tris teigiamas.

Lietuvos valstybės politika žmonių su negalia atžvilgiu kritiškai vertinama visose socialinio gyvenimo srityse: jie izoliuojami švietimo sistemoje, darbo rinkoje, neužtikrinamas sveikatos paslaugų prieinamumas, nepritaikyta fizinė aplinka, neįtvirtinta lygybė prieš įstatymą. Daug pastabų pateikta ir neįgaliųjų sporto klausimais.

Štai su tokiomis svarbiausiomis spręstinomis bėdomis mes susiduriame šiandien. Ką ir kaip turime padaryti, kad žengtume į priekį kartu su visu sportiniu judėjimu, nereikalaudami sau jokio išskirtinumo, bet ir nediskriminuojami dėl įgimtos ar įgautos negalios? Beje, apie įgautą negalią. Tik akimirka skiria olimpietį nuo parolimpiečio. Bene ketvirtadalis geriausių neįgaliųjų pasaulio sportininkų atėjo iš sveikųjų sporto – po nelaimingų atsitikimų ar traumų.

Sprendžiant neįgaliųjų aukšto sportinio meistriškumo klausimus mums patiems reikia, jei to nesugeba valstybės įgaliotos institucijos, parengti parolimpinio sporto plėtros programą. Jos esmė – neįgalių sportininkų rengimo sąlygos turi būti tokios pat, kaip ir sveikųjų. Šiai programai vykdyti turi būti parengtas priemonių planas, kuriam įgyvendinti būtų numatytas valstybės finansavimas. Neįgalūs sportininkai nori turėti ne tik lygias teises, bet ir lygias galimybes tas teises realizuoti. Tai ir yra mūsų strategija.

 

*  *  *

Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse Lietuva medalių lentelėje užėmė 44 vietą tarp 160 valstybių. Tai geriausias mūsų šalies parolimpiečių pasirodymas nuo 1996 m. Atlantos žaidynių, kai buvo iškovoti 3 aukso, 2 sidabro ir 6 bronzos medaliai.
 

Mindaugas Bilius: rutulio stūmimas – 1 vieta (16 m 80 cm), disko metimas – 2 vieta (53 m 50 cm – asmeninis rekordas).

Ramunė Adomaitienė: šuoliai į tolį – 4 vieta (4 m 52 cm). 

Kęstutis Skučas: disko metimas – 4 vieta (17 m 8 cm – asmeninis rekordas), 100 m vežimėlių lenktynės – 7 vieta (21,03 sek.).

Jonas Spudis: ieties metimas – 10 vieta (50 m 79 cm).

Edgaras Matakas: 50 m laisvuoju stiliumi – 11 vieta (27,86 sek. – Lietuvos rekordas), 100 m laisvuoju stiliumi – 10 vieta (1 min. 6,09 sek.), 400 m laisvuoju stiliumi – 8 vieta (5 min. 30,66 sek.).
 

Augustas Navickas: vienvietės valtys – 10 vieta (5 min. 10,21 sek. – asmeninis rekordas).
 

Osvaldas Bareikis: svorio kategorija iki 66 kg – 5 vieta. 
 

Lietuvos rinktinė (Genrikas Pavliukianecas, Justas Pažarauskas, Mantas Brazauskis, Mantas Panovas, Nerijus Montvydas ir Mindaugas Suchovejus, vyr. treneris Karolis Levickis) – 1 vieta.