"Lenktynininko darbas - kaip grandinė"

Ignas Gelžinis – žinomas žiedinių lenktynių atstovas. Jis dukart iš eilės pirmasis pasirodė prie finišo tiesiosios „ENEOS 1000 KM“ lenktynėse, 2014 metais buvo apdovanotas kaip geriausias Lietuvos vairuotojas, „Porsche Carerra Cup GB“ čempionate savo kategorijoje tapo nugalėtoju ir tai tikrai dar ne visi sportininko apdovanojimai. Ignas sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama paskatinti domėtis automobilių sportu, ir papasakojo savo istoriją. Kaip pats teigia, autosportas – tai vieta, kurioje išsiugdomas komandinio darbo jausmas ir atsidavimas.

 

Mane į automobilių sportą atvedė aplinkybės. Sportavo mano tėtis, sportavo mano brolis, tai tiesiog atrodo, kad buvo lemta ir man.

 

Žiedines lenktynes pirmą kartą išbandžiau būdamas paauglys – jei gerai atsimenu, man buvo 14 metų. Tuomet per gimtadienį įsėdau į išnuomotą kartingą ir man sekėsi kažkaip įspūdingai gerai. Nors iki tol buvau bandęs nemažai kitų sporto šakų: plaukimą, dziudo, karate, lauko ir stalo tenisą, lengvąją atletiką. Tačiau nei viena sporto šaka man nepaliko tokio įspūdžio, kaip tą kartą išbandytas kartingas. Tada ir prasidėjo kartingų bei žiedinių lenktynių karjera. Šiais metais bandžiau savo jėgas ir ralyje. Pačioje pradžioje sekėsi sunkiai, vėliau rezultatai gerėjo, bet šis bandymas man parodė, kad ralio trasose jaučiuosi ne taip saugiai ir gerai, kaip uždarose trasose.

 

Manau, kad žiedinėms lenktynėms reikia daugiau tvarkos, mono klasių, trasos, kuri būtų adekvati šiuolaikiniams greičiams bei šia sporto šaka gyvenančių žmonių.

 

Labai sunku būti savikritiškam. Tačiau manau, kad ryškiausios savybės – greitas mąstymas, mokėjimas priimti sprendimus lemiamą akimirką ir galvojimas į priekį – tai neatsiejama nuo šio sporto. Žinoma, svarbu ir nuolatinis darbas, atsidavimas, bendradarbiavimas, disciplina ir kiti panašūs dalykai. Šis darbas, kaip grandinė – jeigu vienas narelis silpnas, tai silpna visa grandinė.

Geras klausimas. Dažniausiai nesistengiu kovoti, nes tas stresas, kurį jaučiu ir yra tai, kas mane „veža“ ir skatina siekti daugiau.

Tai galima lyginti su rytine kelione į darbą. Kartais, jeigu viskas sklandu – užtenka ir 20 minučių. Kartais, jeigu nutinka avarija ar netikėtumai – 2 valandas, o kartais būna kur kas daugiau. Nors iš tiesų, pasiruošimas vyksta visus metus be sustojimo.

 

Asmeniškai man po varžybų sunkiausia pasiekti leistiną greitį. Išvažiavus iš trasos norisi tik mėgautis ramia kelione, muzika ar pakeleivių kompanija.

 

Nedrįsčiau dėlioti procentų. Jie nuolat varijuoja. Kartais daugiau lemia talentas, o kartais – finansinės galimybės. Būna, kad lemiamą vaidmenį suvaidina sėkmė. Tačiau vienas dalykas aiškus: kad bent vienas šių dalykų pasitarnautų, prieš tai reikia įdėti daug darbo ir noro.

 

Turiu daug ir įvairių lūkesčių. Tačiau norėčiau apie juos kalbėti tik tuomet, kai juos išpildysiu.

 

Visų pirma, manau, kad tai ateina iš šeimos, jie mane labai motyvuoja ir visuomet palaiko, padeda įgyvendinti įvairias idėjas. Bet kur ir bet ką darydamas, visada noriu matyti savo progresą. Nesijaučiu gerai, jeigu matau, kad nejudu gera linkme.

 

Sunkus ir permainingas. Išbandžiau save ralyje – stebuklo nesukūriau, tačiau jo ir nesitikėjau. Supratau, kad tai nėra mano sritis, bet vienareikšmiškai – tai labai gera patirtis, kuri pasitarnaus ateityje.

 

Turiu. Pradėčiau nuo tėčio ir brolio, nes jie visuomet buvo priekyje, kaip pavyzdys, į kuriuos aš lygiuodavausi. Kažkokių pasaulinio lygio talentų nesivaikau. Tiesiog stengiuosi eiti savo keliu, o kaip jau pavyks mūsų kelionė – bus matyti ateityje.