Lenktynes laimi vairuotojas, ne automobilis

 

Automobilių sportas – vieta, kur sukasi milžiniški pinigai. Gamintojai, dalių tiekėjai ir kt. bendrovės kasmet į šią sferą investuoja milijardus siekdami tobulinti senas ar patikrinti naujas technologijas bei reklamuoti savo produkciją. Dakaro ralis – ne išimtis. Nors jame startuoja vos viena tikra gamyklinė komanda, technologinių žaidimų čia netrūksta. 

 

 

Sunkiausios pasaulio bekelės varžybos, dykumų lenktynės – epitetai vis dar dažnai naudojami aprašant Dakaro ralį. Realybėje – mažiau nei 20 proc. pastarųjų metų varžybų vyksta smėlynuose, bekelės jame taip pat vis mažiau, todėl natūralu, jog pravažumo svarba lenktynėse taip pat mažėja. Šių varžybų veteranu vadinamas Antanas Juknevičius pasakoja, kad daugumoje varžybų ankščiau dominuodavo bekelė, o didžiajai daliai dalyvių ji buvo tiesiog neįveikiama. 

 

„Pavyzdžiui, 2008 Libijoje vykusiose varžybose su dabartiniu šturmanu Dariumi Vaičiuliu vieninteliai iš visų dalyvių įveikėme visas trasas, kiti dalyviai vietoj to, kad būtų lindę į dykumas verčiau pasiimdavo baudos minutes – bekelė buvo visur“, - pasakoja A. Juknevičius. „Taip pat ir su Dakaru – kol ralis vyko Afrikoje, keturiais ratais varomais automobiliai turėjo didžiulį pranašumą, tačiau dabar situacija priešinga. Anuomet 40-50 procentų trasos sudarė smėlynai ir kopos. Čia padarius klaidą gali ilgam įkliūti į dykumos gniaužtus, o turint vos du varančius ratus gali užsikasti taip, kad teks naktį leisti viduryje Sacharos. Dėl šios priežasties bagiai buvo kiek primiršti.“

 

Tačiau anot sportininko, matydama, jog komandos varžyboms vis rečiau renkasi bagius ir ši technologija nebetobulinama, tarptautinė automobilių sporto federacija (FIA) suteikė jai lengvatų. Bagiai gali sverti mažiau už keturiais ratais varomus bolidus, turi bene dvigubai didesnę amortizatorių eigą, be to, juose gali būti sumontuota ir brangų laiką trasoje taupanti technologija.

 

„Važiuojant skirtingais paviršiais padangų slėgis turi būti atitinkamai pritaikytas – mums tai reiškia sustojimą, išlipimą iš automobilio, visų padangų slėgio koregavimą ir brangaus laiko praradimą kiekvieną kartą pasikeitus kelio dangai. Tuo tarpu bagiuose galima sumontuoti sistemą, kurios dėka slėgis kontroliuojamas neišlipus iš automobilio ir net nesulėtinant – taip galima sutaupyti labai daug“, - privalumus vardino „CRAFT Bearings“ komandos lenktynininkas A. Juknevičius. 

 

Savaime suprantama, kad keturiais ratais varomi automobiliai turi savo pranašumų – pravažumas sunkiose situacijose, greitis dykumose. Nepaisant to, žinant, kokia linkme juda Dakaro ralio trasų konfigūracija, bagiai turės vis didesnį pranašumą. Itin ilgos ir sparčiai dangą keičiančios trasos, didelė dalis pasaulio ralio čempionatą (WRC) primenančių kelių – tokių trasų Dakare tik daugės. Paraleliai prie Dakaro starto linijos turėtų daugėti ir bagių. 

 

 

Įprastai už savo nelankstumą kritikuojami Dakaro organizatoriai šiais metais vis tik ryžosi pokyčiams, kurie turėtų kovą dėl prizinių vietų padaryti dar įdomesne. Nuo šių metų benzininių automobilių restriktorius didinamas vienu milimetru, tuo tarpu dyzelinių – mažinamas. 

 

Anot Antano Juknevičiaus automobilį Dakaro raliui ruošusių dirbtuvių „RaceTech“ vyr. inžinieriaus Marijaus Bernoto, norint paprastam žmogui paaiškinti kas yra restriktorius ir kam jis reikalingas, galima palyginti žmogaus ir automobilio kvėpavimą. „Benzininiai varikliai galės įkvėpti daugiau oro. Kuo daugiau oro patenka į variklį, tuo didesnę galią gali demonstruoti variklis. Suprantama, jog kiekvienas variklis turi tam tikrą ribą, tačiau naujos taisyklės leis kiek pagreitinti visus benzininius automobilius.“

 

Jam pritaria ir Antanas Juknevičius, teigdamas, kad restriktoriai nors ir buvo įvesti tam, kad sulygintų dalyvių galimybes, tačiau tikra jėgų pusiausvyra atstatyta tik dabar. „Pastarųjų metų Dakare daug kilometrų driekiasi aukštikalnėse, kur deguonis ir jo trūkumas – didžiulė problema. Dėl dyzelinių variklių savybių jie buvo kur kas pranašesni Bolivijoje, kur teko lenktyniauti net 3 km virš jūros lygio. Dabar jėgos turėtų būti apylygės.“

 

 

Įsibėgėjus technikos lenktynėms Dakare ekspertai dažnai kelia klausimą – ar Dakaro ralis dar vis yra tikrasis žmogaus, lenktynininko jėgų ir įgūdžių išbandymas? Dažnam gali pasirodyti, kad su greičiausiais, naujausiais automobiliais varžybose galėtų važiuoti bet kas. Tačiau sunkiausių pasaulio lenktynių sūkuryje ne vienerius metus laiką besisukantys lietuviai tam griežtai nepritaria. 

 

„Visur – ir žiedinėse lenktynėse, ir Dakare lenktynininkas turi turėti tam tikrus įgūdžius norėdamas pasiekti rezultatą ir pakeliui į finišą nesudaužyti automobilio. Dakaro dalyviai turi turėti unikalią patirtį, kurios neįgausi sukdamas ratus žiedinėse trasose. Važiuojant kopomis tavo įspėjamaisiais ženklais apie pavojų gali būti net smėlio spalva, pasakanti apie jo klampumą. Lenktyniaujant ant žvyro ar akmenuotu keliu tavo kelrodžiu gali tapti net medžiai, kurie parodys, kur lyjant lietui gali būti paplautas kelias, o kur dėl medžio šaknų gruntas bus tvirtesnis. Visų šių dalykų nerasi jokiam vadovėlyje, jie atsiranda daug laiko praleidžiant būtent tokiose sąlygose“, - pasakoja M. Bernotas. 

 

Jam antrina ir Antanas Juknevičius, kuris teigia, kad pagrindiniai du dalykai lemiantys sėkmę Dakare – patirtis ir formos palaikymas. „Šiose varžybose privalai protingai paskirstyti jėgas – negali vieną dieną būti atidesnis, kitą pailsėti. Būtent todėl lenktynininkas ir yra kertinis rezultato pagrindas – net ir vairuodamas greičiausią automobilį sekundei atsipalaidavęs ar perspaudęs gali atsidurti tokioj pavojingoj situacijoj, kur sekundės iki lyderio bus tikrai nesvarbios. Turi pagauti savo greičio ritmą, o tai tau padeda padaryti praktika ir patirtis“, - teigė daugiausiai kovinių kilometrų bekele iš visų lietuvių šiais metais įveikęs A. Juknevičius. 

 

„Išvengti klaidų, būti greitam, bet protingam ir žinoti, kaip įveikti skirtingų tipų greičio ruožus – taip grubiai galima įvardinti formulę siekiant gero rezultato Dakare, o automobilis yra tik įrankis atskleisti šias savybes.“