„Pakaks to populizmo“

Pasikeitus valdantiesiems, gal iš dalies ir politiniam elitui, pasigirsta kalbų, kad reikia viską keisti iš esmės, kad reikia naujos krypties. Taip, neabejotinai, galbūt kai kuriose šalies srityse reikia ir drastiškų sprendimų, tačiau pažiūrėjus į diskusijas dėl sporto ir jo finansavimo valstybiniu, savivaldybių mastu, matosi labai paviršutiniški siūlymai. Neabejoju, kad kaip ir visose srityse, sporto ir jo finansavimo veiklą reikia efektyvinti, daryti labiau skaidrią, vengti „pilkų zonų“. Tačiau neretai iš dalies politikų nuskamba labai jau populistiniai radikalūs siūlymai, neretai nukreipti į kovą su pasekmėmis, bet ne esme. Štai keturios įžvalgos, kurios gimsta klausantis populizmo.

 

 

Aukšto lygio vadyba, skaidrus finansavimas, finansavimo kriterijai yra būtini sporto srityje. Jeigu politikai norėtų pokyčių, galbūt reikėtų tvarkyti sistemą, bet ne kovoti su pasekmėmis. Palieskime valstybės įmonių investicijas, paramą sporto organizacijoms. Kur problema? Ar blogai, kad lėšos skiriamos? Ar blogai, kaip jos skiriamos? Šioje vietoje svarbu suvokti, kad labai lengva imti ir nurėžti finansavimą, tačiau tai problemos neišspręs, nes mano manymu, reikia tvarkyti sistemą, procesą, nes galbūt atliekami neskaidrūs ir neaiškūs keletos šimtų milijonų eurų technikos pirkimai. Tuo tarpu visų akys į investicijas į sportą.

 

Antra. Itin siauras mąstymas.

 

Kas yra sportas? Kas yra sporto piramidė? Kodėl žmonės sportuoja? Dalis politikų garsiai kalba apie elitinius krepšinio klubus, kitas sporto šakas. Beje ačiū Agnei Bilotaitei, ji net regbį paminėjo. Supraskime, kad jeigu nebus aukšto lygio rinktinės, kurią maitina profesionalūs klubai ugdydami žaidėjus, nebus ir vaikų noro sportuoti, tapti jasikevičiais, saboniais, kalniečiais, černychais ir t.t. Nereikia net kalbėti, koks svarbus sportas formuojant ir apjungiant bendruomenes, skatinant jų sveikesnį gyvenimą. Lietuvoje jau ir dabar pagrindinė mirtingumo priežastis yra su širdimi susiję ligos. Aktyvus fizinis gyvenimas yra būtinas, kad mirtų mažiau lietuvių. Šioje vietoje yra tiesioginė koreliacija, įrodyta mokslininkų. Tad jeigu neturėsime idealų, vasaromis nesirgsime už stiprias rinktines – kas tuomet bus?

 

Kalbėti yra viena, tačiau daryti kas kita. Uždrausti, nubraukti ir panašus kalbėjimas neduoda man kaip piliečiui atsakymo, o ką gi siūlo pavieniai politikai. Dalis sako, kad vaikams, gydymui geriau skirti, galbūt gatvių valymui ir panašiai. Tokie siūlymai yra absoliutus absurdas, nes yra populistiniai. Ar bent žinoma, kiek yra investuojama į sportą valstybiniu mąstu? Imkime konkrečius pavyzdžius. Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas kasmet paskirsto lėšas didžiojo meistriškumo sporto sričiai. Skiriama vidutiniškai po 3,6 mln. eurų kasmet. Tai yra 0,04% viso Lietuvos valstybės biudžeto dalis. Sveikatos apsaugai skiriama beveik 600 mln. eurų, 650 mln. eurų ir pan. Tad jeigu profesionalaus sporto lėšas atimsime, perduosime pavyzdžiui sveikatos apsaugai, ji už tai kažką nupirks, bus pastatytas kažkoks pastatas ar įsigytas pabūklas, kas nuo to pasikeis? Bet kas štai pasikeis, jeigu krepšinio gerbėjai, kurių yra 3 milijonai, neišvys rinktinės ne tik, kad ne Olimpinėse žaidynėse, bet ir Europos čempionate?

 

Kitas lygmuo, kuris liečiamas, tai savivaldybės. Imkime profesionalius klubus. Taip, didelėje rinkoje galima padidinti klubo pajamas bilietų, televizijos transliacijų pardavimo, rėmėjų pritraukimo dėka. Kaip tai padaryti pas mus? Ar ponas Markas Adamas Haroldas pats kada bandė tai daryti? Pažiūrėkime per skaičių prizmę. Vilniaus miesto biudžetas siekia beveik 450 mln. eurų, profesionalioms komandoms jie skiria apie 0,5 proc. šios sumos. Kauno atveju, šis koeficientas didesnis ir siekia beveik 1 procentą. Jeigu elgtis kaip sako populizmą mėgstantys politikai, nurėžkime viską. Bet ką tuomet turime? Ar žmonės sirgs už komandą žemo lygio čempionate? Ar nacionalinė rinktinė gaus kokybiškus krepšininkus vasarą? Ar turėsime kokybiškus trenerius? Ar turėsime vaikus siekiančius sportuoti? Ar turėsime suaugusius, kurie laisvalaikiu sportuoja? Labai tuo abejoju. Pažiūrėkime rankinio padėtį. Kai buvo “Granitas” Europos viršūnėje, tėtis pasakoja, kad pilna halė rinkosi, tačiau rezultatai smuko, smuko ir susidomėjimas, mažiau sportuojančių. Atlikime nedidelį pratimą. 1987 metai. Ką prisimenate apie juos? Pats atlikau tyrimą savo artimųjų rate ir mažai kas atsiminė ar kažkurioje sankryžoje neveikė šviesoforas, ar gavo keletu rublių didesnę algą, tačiau dauguma prisiminė Vilniaus bei Kauno “Žalgirio” pasiekimus.

 

Remiantis elementariu skaičiavimu, nesunku įvertinti, kiek Lietuvos valstybė, kaip verslo partneris, turizmo šalis gauna vertės per sportą. Jeigu vyriausybė nutartų tiesiogiai pirkti atitinkamą reklamos kiekį pasaulio žiniasklaidoje, kiek ji gauna per sporto renginius, tokius kaip Olimpinės žaidynės, pasaulio, Europos čempionatai, klubų turnyrai, esu įsitikinęs, nebeliktų lėšų nei keliams, nei sveikatos apsaugai. Todėl netgi nevertinant socialinio efekto, sportas yra labai gera ir tinkama šalies, savivaldybių investicija. Daug studijų šiuo klausimu atlikta. Apsidairykime, kitos šalys perka sporto renginius, vilioja užsienio sportininkus priimti jų pilietybę, nes sportas yra didelis verslas ir didelės investicijos su labai apčiuopiama grąža.

 

Lietuva sporto pasaulyje yra be galo sėkminga. Jeigu vertinsime pagal olimpinių medalių skaičių tenkantį vienam gyventojui ar šalies BVP dydžiui, mūsų šalis yra viena lyderių pasaulyje, įsitvirtinusi stipriausiųjų penkioliktuke.

 

Išvada. Žvelkime giliau, peržiūrėkime pačią sistemą, kriterijus, tačiau imti ir nurėžti arba drąstiškai sumažinti finansavimą sportui negalima.