Vėjų nenublokštas

Jo gyvenimas – kupinas nuotykių. Dešimtys išbandytų profesijų, penkios santuokos, aštuoni pasaulio čempionatų medaliai ir …tūkstančiai sugautų kurmių. Visi šie įvykiai persipynė šiandien septyniasdešimtmetį švenčiančio Stasio Šaduikio biografijoje.

 

 

Vos aštuoniolikos jis kirto miškus Karelijoje ir mokytojavo mažos gyvenvietės mokykloje, kur susipažino su pirmąja žmona Zinaida Ragulina – žinomo sovietų Sąjungos ledo ritulio rinktinės gynėjo Aleksandro Ragulino seserimi.

 

Netrukus buvo pašauktas į karinę tarnybą Sovietų armijoje ir išvyko į karinį dalinį Vokietijoje. Keturi metai karinės prievolės buvo per ilgas laiko tarpas Rusijos šiaurėje pasilikusiai žmonai, kuri pasuko savo keliais. Po demobilizacijos S.Šaduikis atvyko į Lietuvą ir, nieko nelaukdamas, išplaukė į jūrą.

„Dirbau mažos gyvenvietės dydžio plaukiojančiame šaldytuve, kur suversdavome ir užšaldydavome iš žvejybinių laivų atgabentą žuvį. Bet greitai nusibodo. Po poros metų išmečiau inkarą Kaune, kur susituokiau su Irena. O kalbant apie darbą, vadovaujuos japonų nuomone, kad ydinga ilgam prisirišti prie vieno darbo, nes, pasak jų, darbas tampa rutina ir nėra produktyvus“, – šypsodamasis prisimena Stasys.

 

Laikinojoje sostinėje jis liko ištikimas savo principams. Per dešimtmetį Stasys kelissyk dirbo gaisrinėje, santechniku ligoninėje, apsaugos darbuotoju, restauratoriumi, skulptoriumi, šaltkalviu šiluminiuose tinkluose, bet daugiausia įspūdžių paliko fotografo darbas taksi parke.

„Kam taksistams reikalingas fotografas? Tai važinėdavau avarijas fotografuot ir pyškinti darbo spartuolių portretus. Ir vienas ir kitas nuotraukas valdžia į stendus kišo, kad visi matytų gerus darbuotojus ir imtų iš jų pavyzdį, o avarijų nuotraukos turėjo vairuotojus veikti kaip atgrasymo nuo neatsargumo priemonė“, – beveik dvidešimties metų istoriją pasakoja tuomet jau trečią žmoną Danutę vedęs jubiliatas.

 

Porai gimė dabar jau Airijoje gyvenanti duktė Evelina, tačiau trečia santuoka vėl iširo, o Stasio širdį pavergė Lina. Ir vėl neilgam. Su Lina išsiskyrė, o mintyse rezgė naują planą.

 

Ilgai blaškytas po gyvenimą, Stasys ramybės uostą atrado Lazdijų rajone.

„Senokai buvau nusižiūrėjęs sodybą Mikališkių kaime, o po skyrybų su Lina vis pagalvodavau apie pabėgimą iš Kauno. Todėl, kai subrendau pokyčiams, atvykti į kaimą nebuvo sunku. Aš kaimo mužikas, turiu rankas, dirbti moku, todėl nesunkiai prisitaikiau naujoje aplinkoje“, – apie savo apsisprendimą kalbėjo Stasys.

 

Mikališkėse Stasio gyvenimą pakeitė pažintis su Vaida. Jiedu susituokė ir susilaukė Augustės ir Ievos. Kol žmona rūpinosi dukrelėmis, šeimos galva nesėdėjo sudėjęs rankų, o pasinėrė į kurmių gaudytojo amatą.

„Na, galima sakyti kad gaudau kurmius, taip suprantamiau, tačiau aš daugiau dėmesio kuriu spąstų konstravimui, gamybai ir konsultavimui. Parodau viena kartą, o vėliau žmonės patys susigaudo, – juokiasi Stasys. – Tačiau pastarieji metai liūdnesni. Kinai privežė visokios nekokybiškos įrangos, tenka su jais konkuruoti. O geriausia konkurencija, tai naujovės. Esu paruošęs modernesnius spąstus, mėginsiu juos užpatentuoti“.     

 

Į kurmių gaudymo bizniuką panėręs jubiliatas neišsižadėjo ir savo jaunystės pomėgio – imtynių. Aistrą sportui Stasiui įskiepijo imtynių pradininkas Anykščiuose Julius Malelė, kuris pastebėjo drūtą šešiolikametį ir pasikvietė jį į salę. Nuo tos dienos S.Šaduikis kelissyk per savaitę mindavo dviračiu virš dešimties kilometrų į treniruotes iš Rubikių į Anykščius.

„Mūsų šeima buvo daugiavaikė, name prie plytų fabriko gyveno 12 asmenų. Buitis buvo skurdi, ne kartą tekdavo su tuščiu skrandžiu į pratybas važiuoti. Treniruotis labai patiko, juolab, kad ir rezultatai augo kaip ant mielių“, – pasakoja Stasys.

 

Sportas jubiliatą lydėjo visą gyvenimą, tačiau po rimtos kelio traumos su imtynėmis teko ilgainiui atsisveikinti.

„Išvykęs į privalomąją tarnybą laimėjau eilę turnyrų, kariškių čempionatų, treniravausi su pajėgiausiais Sovietų Sąjungos imtynininkais, buvau kviečiamas į Sąjungos rinktinę. Tačiau nelemta kojos kelio trauma viską nubraukė. Likau be imtynių, todėl nedalyvavau Lietuvos čempionatuose. O gaila, mano sportinei biografijai labai trūksta šalies pirmenybių medalių“, – susikrimtęs prisiminimais dalijasi Stasys.

 

Tąsyk vaikinas nenuleido rankų, o savo energiją nukreipė kita linkme ir atsidavė naujai aistrai – bėgimui. Pasak jubiliato, jis per sportinius festivalius visuomet traukdavo savo darboviečių kolektyvus ant nugalėtojų pakylos.

„Jei reikėdavo, tai ne tik bėgiodavau, bet ir svarsčius kilnodavau. Ir čia man lygių nebūdavo. Kartais dėl intrigos varžydavausi su kitais kilnodamas dvipūdę vienu pirštu. Neseniai mečiau šį šposą, nes nugarą pradėjo skaudėti. Senos traumos vis primena apie save – nuo jaunystės turiu problemų su nugara, tai skausmai mane atvėsina. Vis dėlto, sportas leidžia man būti gyvybingam. Sunku įsivaizduoti kas būtų, jei būčiau perėjęs į vaistų režimą. Niekados nenorėjau sukriošti, judėdavau, todėl ir keturiasdešimt metų užmarštyje tūnojusias imtynes į savo dienotvarkę sugrąžinau“, – pasakoja S.Šaduikis.

Mikališkėse atgijo aistra imtynėms
 

Antrąsyk gyvenime stiprų potraukį imtynių kilimui Stasiui pažadino Kapčiamiesčio seniūnijos seniūnas Vidmantas Dambrauskas. Pats buvęs imtynininkas įkalbėjo 60 metų ribą perkopusį Stasį pasigalynėti Raseiniuose vykusiame Lietuvos imtynių veteranų čempionate. „Prieš dešimtį metų likimas negailestingai daužė mano gyvenimą – šalies ralio čempionato trasoje ties Aukštadvariu žuvo mano ir žmonos iš antrosios santuokos Irenos sūnus Rolandas. Reikėjo savyje rasti stiprybės, nepalūžti. Todėl seniūno pasiūlymas tapo savotišku iššūkiu, kuris iki šiol paskaidrina mano dienas, – pasakoja Stasys. – Na, o Raseiniuose blynas neprisvilo. Savo svoryje iškovojau auksą, o vienoje iš dvikovų pavyko įveikti legendinį Lietuvos imtynininką Antaną Mauzą. Nuo to laiko nepraleidau nei vienų varžybų Lietuvoje ir turnyrų kaimyninėse šalyse bei pasaulio čempionatų. Na, beveik nei vienų – buvo pernai trumpa kelių mėnesių pauzė, nes klubo sąnarys iššoko“.

 

Po pirmų startų veteranų imtynių čempionatuose gimtinėje, Stasys pradėjo svarstyti apie lygiaverčių varžovų paieškas svetur. Netrukus jis ryžosi savotiškai avantiūrai ir išvyko į į pasaulio čempionatą.. „Pirmą kartą į Šveicarijoje vykusias varžybas keliavau su Kęstučiu Skamaraku ir Antanu Mauza. Ten laimėjau bronzos medalį. Vėliau draugai dėl įvairių priežasčių negalėjo palaikyti kompanijos, tai į įvairius kraštus beldžiausi vienas. Pamenu, atvykus į varžybų vietą, pirma mintis, kuri toptelėjo, tai klausimas, ko čia atsibeldžiau? Vienas, draugų nėra, kalbos gerai nežinau, net sekundanto neturiu. Bet susivaldžiau, nes turėjau aiškų tikslą – kovoti pasaulio čempionate. Nejaugi į viską spjauti ir į namus pasukti. Visi pirštais užbadys. O kur dar moralinės pagirios, gėda prieš save patį? Po truputį apsižiūrėjau, suradau naujų draugų, kurie apdalino patarimais, beliko tik atidirbti ant kilimo. Kaip ir Šveicarijoje vėl tapau prizininku ir, kaip sakoma, paragavęs negalėjau sustoti. Iš viso dalyvavau jau aštuoniuose pasaulio veteranų čempionatuose ir iš visų grįždavau su medaliu“, – apie pasiekimus pasakojo S.Šaduikis.

 

Paklaustas, iš kur semiasi stiprybės, jubiliatas neabejoja, kad užsispyrimą ir kovotojo dvasią yra paveldėjęs iš senelio Tomo Šaduikio, kuris buvo 1863 metų išsivadavimo sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią dalyvis ir buvo ištremtas į Vitebsko sritį Baltarusijoje.

„Katorgos vietoje iki šiol išlikęs lietuviškas Jonų kaimas, kurį baltarusiai vadina Ivonu. Buvau nuvykęs ten, daug mąsčiau, didžiavausi, kad senelis dėl tėvynės neišdavė savo idealų, rizikavo gyvybe ir ilgus metus kentėjo tremtyje. Todėl ir man nebuvo minčių likti nuošalėje, kuomet po Vilnių zujo sovietų tankai. Tik išgirdęs apie įvykius prie televizijos bokšto, atvykau į sostinę ir stojau į savanorių, ginančių parlamentą, gretas“ – prisimena S.Šaduikis.

 

Kalbėdamas apie audringą praeitį, Stasys tikina, kad nieku gyvu nekeistų gyvenimo scenarijaus, apart skaudžios dešimties metų senumo tragedijos.

„Verstis šiais laikais nelengva, tad atgaivą randu šeimoje, kur džiaugsmą skleidžia dvi gražios mergaitės ir iš pusės žodžio mane suprantanti žmona Vaidutė. Ji geriausia moteris mano gyvenime. Na, o liūdna dėl to, kad šie metai paskutiniai, kuomet leidžiama dalyvauti pasaulio imtynių veteranų čempionatuose. Teks persimesti į sambo, ten palankesnis amžiaus limitas, tad, dar dešimtmetį galėsiu pasismaginti. Ir, žinoma, gaila, kad veteranus visai nuvertina sporto valdžia. Juk mes esame pavyzdys jaunimui. Neprašom pinigų, nes žinome, kad vis vien negausime. Mums, ne pirmos jaunystės žmonėms kartais pakanka ir nuoširdaus rankos paspaudimo“, – apgailestavo tituluotas imtynių veteranas.

 

Ilgai vėjų po pasaulį blaškytą stipruolį iš Mikališkių gyvenimas nepaguldė ant menčių. Tuomet, kai dažnas šešiasdešimtmetis galvoja apie saugią užuovėją pensijoje, septyniasdešimties sulaukęs Stasys ruošiasi kovoms ant imtynių kilimo pasaulio čempionatuose. „Imtynės tai liga, kuria negaliu persirgti“, – atsisveikindamas lyg pirmokas skėstelėjo rankomis S.Šaduikis.

 

– Tiesa, Stasy, o ar ne per daug penkių santuokų? – pavymui paklausiau jubiliato.

 

– Taip jau yra, kad negaliu gyventi be aistros. Kam būti kartu, jei nemiela. Nereikia kankint vienas kito. Kas buvo tas buvo, svarbu, šiandien labai branginu artimiausius žmones.