"Salėje beveik gyvenu"

Gruodžio mėnesį naudingiausia „Akvilės“ lygos žaidėja pripažinta Kauno SKK „Versan-KTU“ atstovė Martyna Petrėnaitė dar tik sulaukė pilnametystės, tačiau jau dabar žiba keliose moterų krepšinio lygose.

„Akvilės“ lygoje krepšininkė vidutiniškai per 32 minutes įmeta po 21,2 taško (52,6 proc. dvit., 69,2 proc. baudos), sugriebia po 11 kamuolių, atlieka po 2,8 rezultatyvaus perdavimo, perima po 2,7 kamuolio ir renka po 25,5 naudingumo balo.

 

Petrėnaitė solidžiai žaidžia ir pajėgiausioje Lietuvos moterų krepšinio lygoje, kurioje gina Ukmergės „Vilkmergės“ garbę. Ji vidutiniškai per 36 minutes pelno po 17,7 taško (44,6 proc. dvit., 85,3 proc. baudos), atkovoja po 7,8 kamuolio, atlieka po 1,5 rezultatyvaus perdavimo, perima po 2,2 kamuolio ir renka po 15,7 naudingumo balo.

 

Jos vidurkiai gerokai šoktelėjo po praėjusio sezono, kuomet „Utenos“ komandoje įmesdavo po 2,7 taško ir atkovodavo po 2,9 kamuolio.
 

Talentingoji žaidėja rudenį buvo pakviesta į Lietuvos nacionalinės rinktinės treniruočių stovyklą, kurioje dalyvavo pratybose su geriausiomis šalies krepšininkėmis.

 

18 metų 181 cm ūgio Petrėnaitė interviu svetainei „Akvileslyga.lt“ papasakojo apie savo žaidimą abiejose lygose, aplinkinių palaikymą, dalyvavimą nacionalinės rinktinės stovykloje ir ankstyvą proveržį į Lietuvos krepšinio elitą.
 

Esi universali žaidėja. Kuriose pozicijose žaidi „Akvilės“ lygoje ir LMKL? – „akvileslyga.lt“ paklausė Petrėnaitės.

Tiek „Akvilės“, tiek ir aukščiausioje Lietuvos moterų krepšinio lygoje tenka žaisti 1-4 pozicijose. Tai priklauso nuo komandos sudėties, trenerio užduočių ir mano tiesioginio oponento. 

 

„KTU-Versan“ komandoje mane labai šiltai priėmė ir, nors dalyvauju tik rungtynėse, jaučiuosi užtikrinta, atmosfera čia visada siekia aukščiausią lygį, esu palaikoma ne tik kai sekasi, bet ir kai būna juodų dienų. Klausau trenerių nurodymų ir stengiuosi atlikti tai, kas nurodyta, nevengiu imtis iniciatyvos, nes jaučiu, kad manimi komanda pasitiki, tai man svarbiausia. Ukmergės komandoje esu vadinama komandos „mama“, čia, kaip kapitonė ir žaidėja, iš visų jėgų stengiuosi tiek aikštelėje, tiek už jos ribų padaryti ekipą kaip šeimą.

 

Manau, kad tai visai neblogai pavyksta, nuo to gerėja ir komandiniai rezultatai. Kadangi salėje beveik gyvenu, ten, Ukmergės salėje, palikta didžiausia dalis mano širdies, darbo ir laiko. Kalbant apie komandos vaidmenį, jis labai skiriasi nuo praėjusio sezono. Tuomet Utenoje buvau jaunoji žaidėja, vadinama net „zuikiu“. Tuomet man kiekviena treniruotė buvo lyg rungtynės, mokiausi iš labiausiai patyrusių mūsų šalies krepšininkių ir stengiausi ne tik niekada nepasiduoti joms, bet ir tobulėti, jos man visada pagelbėdavo. Utenos ekipos treneris Alfredas Vainauskas šiame gyvenimo etape ne tik prisidėjo prie mano augimo kaip krepšininkės, bet ir buvo kaip antras tėtis gyvenime. O Rimą Valentienę vadindavau antrąja mama, kuri visada globojo ir pataria iki šiol.

 

Ukmergės komandoje turiu ją vesti į priekį, labai džiaugiuosi trenerio palaikymu ir pasitikėjimu, tai mane veda į priekį. Stengiuosi padaryti geriausią, ką galiu. Neslepiu, kad turiu nemažai erdvės, tačiau ją stengiuosi išnaudoti protingai ir sukurti progas ir kitoms vedančioms žaidėjoms, o jaunimui įpūsti kuo daugiau pasitikėjimo, kad ateityje sėkmingai pakeistų mus. Myliu šią komandą.

Ruošiuosi kiekvienoms KTU rungtynėms, visada trokštu padėti ir prisijungti, bet dažnai dubliuojasi grafikas su „Vilkmergės“ komanda, todėl ne visada pavyksta atvykti. O praėjusios savaitės rungtynes su Alytaus komanda praleidau dėl traumos, po kurios jau sunkiai vaikščiojau.

 

Atvykstu tik į rungtynes, kadangi treniruojuosi su „Vilkmergės“ komanda, o dėl laiko nelabai spėčiau važinėtis. Per laisvadienius apsilankau Ukmergės berniukų treniruotėse. Visada yra šaunu pasivaržyti prieš berniukus. O jie ir labai draugiškai priima.

 

Duoda daugiau pasitikėjimo savimi, galiu save labiau realizuoti ir mokytis naujų dalykų. Kadangi tenka žaisti beveik visomis pozicijomis, todėl taip pat itin tobulinu skirtingus krepšinio elementus. Lavinasi ir krepšininkės mąstymas, pradedu matyti daugiau, lengviau skaitau žaidimą.

 

Kaip manai, kokios krepšinyje yra tavo stiprybės?

Manau, kad mano viena didžiausių stiprybių yra ta, jog niekada nepasiduodu, nors ir nesiseka, sunku, bet nenuleidžiu rankų iki pat galo ir atiduodu visą širdį aikštelėje. Jei nesiseka vienas, nepataikau, ar neprasiveržiu, stengiuosi save atrasti kitur. Esu kovotoja aikštelėje. Esu ne kartą išgirdusi sakant, kad „aikštelėje ji galėtų ir numirti“.

 

Labiausiai patinka aštrūs prasiveržimai ir tolimų distancijų metimai. Kadangi dažnai tenka keisti pozicijas ir prisiderinti prie žaidimo planų, tiksliai negalėčiau pasakyti, kokio tipo žaidėja esu, tačiau galiu būti nenuspėjama Žinau tiek gynėjų, tiek aukštaūgių žaidimą. Visgi aikštelėje manęs visur turi būti pilna.

 

Nesakau, jog negalėjau to parodyti ir anksčiau, bet būna, kai juodai dirbi salėje, tam ruošiesi, o vėliau ateina laikas, kai atrandi vietą, kurioje turėtum būti ir gali atsiskleisti rungtynių metu. 

 

Sunkus ir ilgas darbas, begalinis užsispyrimas, psichologinis sutvirtėjimas ir visų trenerių pagalba, kuriems esu be galo dėkinga. Džiaugiuosi būdama būtent čia, Ukmergėje. Jaučiu begalinį palaikymą miesto žmonių, ši aplinka – tai puiki terpė dirbti ir tobulėti. 

Kvietimas į pagrindinę moterų rinktinės stovyklą man buvo vienos iš svajonių išsipildymas, vien pabuvimas su jomis ir treniruotės man davė milžinišką kraitį naujų žinių. Ten kitoks krūvis, mąstymas, viskas susidėjo į puikų laiką. Po stovyklos jaučiausi žymiai tvirtesnė ir labiau pasitikinti savimi, tai man padėjo įnešti naujų dalykų tiek į savo žaidimą komandoje, tiek asmeniškai. Patirtis neįkainojama. 

 

Mėgstamiausios krepšininkės išskirti negalėčiau, nes turiu daug žaidėjų, į kurias norėčiau lygiuotis. Visgi mano tikslas nėra būti kažkuo, o būti savimi, kažko pasiekti savaip. Visada sakau, kad tobulėjimui nėra ribų. Baimės ir limitai tėra tik iliuzija. Tai mane veža. O brangiausių žmonių ir draugų palaikymas padeda nesidairyti atgal ir skintis kelią tolyn. Jie visada su manimi.