„Bėgte aplink žemę“

Tokijo olimpinių žaidynių septintos vietos laimėtojas ir 3000 m kliūtinio bėgimo olimpinio rekordo autorius Adolfas Aleksejūnas išleido knygą „Bėgte aplink žemę“. 

 

105 puslapių knyga išleista vos 30 egzempliorių tiražu. Joje – 50 nuotraukų. Legendinis lengvaatletis knygą paskyrė savo šeimai ir anūkams. 
 

„Jie patys ir redagavo, maketavo. O man teko pagrindinis darbas“, - sako knygos autorius.  - Idėja apibendrinti savo sportinį kelią ir viską sudėta į knygą negimė spontaniškai. Dar tada, kai dirbau laikraštyje „Olimpinis sportas“, parašiau ir išspausdinau vieną savo gabaliuką: apie tai, kaip pradėjau bėgioti, tarnybą sovietų kariuomenėje, įdomesnes varžybas. 

Tų gabaliukų per savo žurnalisto karjerą esu išspausdinęs gal 10 ar 20. Šeima pradėjo agituoti, kad viską sudėčiau į krūvą, parašyčiau pradžią ir išleisčiau knygą.
 

Turėdamas vidurį, per dešimt dienų parašiau ir pradžią, ir pabaigą: kaip pradėjau dirbti „Sporte“, Sporto komitete, Lietuvos profesinių sąjungos taryboje, kur kuravau sportą, bei savo, pensininko, gyvenimą“.     

Tai pirmoji įžymaus bėgiko, praėjusiais metais šventusio 80 metų jubiliejų, knyga.  Jos įžangoje A. Aleksejūnas rašo:  ‚Kaip ir visi garbaus amžiaus žmonės, taip ir aš, neretai pagalvojame: ar galėjome gyventi kitaip, pasukti kitu keliu, negu tuo, kuriuo ėjome. Deja, antro gyvenimo ponas Dievas mums nesuteikia. Belieka tenkintis tuo, ką nuveikėme, kuo esame patenkinti ir kuo nusivylę. Mane likimas nubloškė į sportą. Ar tai gerai, ar blogai, iki šiol nežinau. Ar reikėjo jaunystėje aukoti fizines jėgas, nervus – tvirto atsakymo nerandu. Sportas pernelyg plati sąvoka ir apie jo vietą mūsų gyvenime atsakyti nelengva. Nemėgstu pasakoti savo biografijų. Man ji atrodo pilka ir neįdomi. Tūkstančiai Lietuvos žmonių taip gyveno ir dirbo“. 
 

Knygą A. Aleksejūnas pradeda nuo savo gimtojo Simaniškių kaimo, kuriame gimė 1937-aisiais birželio 27 d., ir augo. 

Toliau – Rozalimas, kur knygos autorius lankė vidurinę mokyklą ir kur prasidėjo jo sportinė karjera, pirmieji diplomai, studijos Geležinkelininkų mokykloje, tarnyba sovietų kariuomenėje Sverdlovske, kuriai įpusėjus, prasidėjo jo tikrasis sportinis gyvenimas.

Būtent tarnybos metais A. Aleksejūnui per miesto ir srities spartakiadas tekdavo susitikti ir su būsimuoju Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu, kuris tuo metu studijavo Uralo politechnikos institute ir gerai žaidė tinklinį, buvo Sverdlovsko rinktinės narys. 

Įdomiai įžymusis lengvaatletis aprašo savo išvykas sovietmečiu į Belgiją, Prancūziją, Šveicariją,  atstovavimą SSRS rinktinei. 

„SSRS rinktinėje buvau tvirtas favoritas, gaudavau 180 rublių atlyginimą, dėvėjau „Adidas“ sportinę aprangą, batelius ir startukus. Vilniuje pasirodydavau kaip jaunas mėnulis – dažniau laiką leisdavau treniruočių stovyklose Sočyje, Gagruose, Jesentukuoe, Užgorode“, - rašo autorius.  
 

Knygoje randame A. Aleksejūno įdomių vaikystės detalių: būdamas 13-os, pasidarė pačiūžas ir slides iš beržo ...  ir iš vargo, nes pirkti nebuvo, o sulaukęs 14-os, atsitiktinai perskaitęs brošiūrą apie radiją, pats sukonstravo detektorinį radijo imtuvą ir per ausines, kurias rado pas senelę, klausydavosi ‚Amerikos balso“. 

Vaikystėje A. Aleksejūnas labai mėgo karstytis po medžius, rinkti varnų kiaušinėlius bei jais mėtytis.  

Ilgiausiai ore išbuvo 11 valandų, kai skrido iš Maskvos į Šiaurės Korėjos sostinę Pchenjaną, kur lankėsi SSRS profsąjungų kvietimu. 

Ilgiausiai traukiniu važiavo 7 paras, kai iš Vilniaus į Sverdlovską buvo gabenamas atlikti karinės tarnybos. 

Giliausiai po žeme buvo nusileidęs Kolos pusiasalio Kirovsko miesto anglies kasykloje – 1200 metrų. Čia, kaip VPI studentas, atliko pažintinę praktiką.       

Savo gyvenimą A. Aleksejūnas skirsto į aiškius periodus: 10 metų aktyviai sportavo, 20 metų buvo sporto organizatorius, 10 metų dirbo sporto žurnalistu. 

Per tą laiką baigė mokslus Vilniaus politechnikume ir Vilniaus pedagoginiame institute. 

Dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse: Tokijuje  (dalyvis), Miunchene, Maskvoje ir Barselonoje (turistas). 

„Aprašydamas savo gyvenimą, nė vienu žodžiu neužsiminiau, kad kiti sektų mano pavyzdžiu, darytų taip, o ne kitaip.  Užrašiau savo prisiminimus artimiems žmonėms. Nesu tas, kuriuo domėtųsi pasaulis ir mano biografija būtų išskirtinė. Patenkintas esu tik tuo, kad sugebėjau būti reikalingas Lietuvos sportui. Neneigsiu, kad turiu požiūrį į dabartinį sportinį gyvenimą. Per pastaruosius 50 metų padaryta didelė pažanga. Ištobulėjo viskas. Sportininkų rezultatai fantastiški. Sporto renginiai dideli ir puošnūs. Inventorius išdailintas ir preciziškai pritaikytas. Dažnai pagalvoju, kaip būtų gerai, jeigu šį pasaulį būčiau išvydęs 50 metų vėliau“, - savo knygą baigia A. Aleksejūnas.