Gyvenanti šia akimirka

Daugkartinė Lietuvos čempionatų prizininkė atstovauja Kauno „Medeinos“ klubui. Pastaroji jos pergalė buvo iškovota bronza estafetės rungtyje Brazilijoje vykusiame Pasaulio kariškių čempionate komandoje kartu su Vesta Ambrazaite ir Sandra Paužaite. Iš atšiauraus rudens atvykusios varžytis braziliškame karštyje karės savanorės praktiškai „nukovė“ medalius visai Lietuvos kariuomenės minėjimo dienos išvakarėse – lapkričio 22-ą dieną. „Gerai atliktas darbas sukelia daug teigiamų emocijų, bei pakelia motyvaciją išsikeliant naujus tikslus“, – apie įsimintiną pergalę kalbėjo pati Emilija.

 

Seniausias varžybų žemėlapis, kurį esu išsaugojusi yra Latvijos daugiadienių varžybų iš 1998 metų. Aišku, nelabai prisimenu, kaip ten man sekėsi įveikti trasą (tuomet Emilijai buvo 8-eri – red. past.), bet labai gerai prisimenu apdovanojimus. Vaikai gavo gigantiško, maždaug pusės metro pločio ir ilgio bulvių traškučių pakuotes!

 

Manau, kad orientavimosi sportas man buvo jau su krauju perduotas – orientacininkai tėvai mus nuo mažumės veždavosi į visokias varžybas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tokį gyvenimo būdą įskiepijo ir man. Tiek iš mamos, tiek iš tėčio visuomet jaučiu palaikymą.

 

Prisimenu tėvai pasiėmė mane kokių trylikos metų į varžybas Ežerėlyje. Aš su Aušrine Kutkaite ir Gabijos Ražaitytės sese išėjome pasivaikščioti po mišką kol tėvai bėga trasą. Ėjome, klegėjome, net nežinau kiek laiko prabėgo, kai jau sugalvojom suktis atgal. Tačiau nė viena nežinojo kelio – Aušrinė verkti pradėjo, visos išsigandusios, tad pokalbio temos jau pasisuko: „Kas bus, jei šernas užpuls“. Po kurio laiko išėjome į asfaltuotą kelią ir sustabdėme automobilį. Vairuotojui paaiškinome, kad pasiklydome ir kažkur vyksta varžybos. Žmogus pasirodo buvo vietinis miškininkas, tad žinojo kur varžybų centras, mus nuvežė ten kur reikia. Kai kurie tėvai jau buvo policiją iškvietę mūsų ieškot. Viena gavo diržo, kita suvertė ant manęs kaltę, nes aš vyriausia iš jų. Na, o mano tėvai buvo manęs nelabai ir pasigedę, jaučiu vis vien galvojo kažkada tuoj pareis…

 

Negalėčiau išskirti didžiausio laimėjimo, nes laikui bėgant jie po truputį blanksta. Šiuo metu, pati įsimintiniausia yra paskutinė tokia žymi pergalė praėjusiais metais Brazilijoje – Pasaulio kariškių orientavimosi sporto čempionate estafetės rungtyje iškovota bronza. Įdėjau tikrai daug pastangų ir jėgų įveikiant trasą. Gerai atliktas darbas sukelia daug teigiamų emocijų, bei pakelia motyvaciją išsikeliant naujus tikslus.

Kadangi neesu robotas, o gana emocinga mergina, tai ir tų minčių varžybų metu pasitaiko labai įvairių, priklauso nuo tuo metu esančios būsenos. Aišku, bėgant varžybose labai stengiuosi susikoncentruoti tik kaip kuo greičiau prabėgti trasą.

 

Skrydžių kainos nėra neįkandamos, tad norint pasiekti svajonių varžybas tereikia nusipirkti bilietą. Aišku, ir atsirinkti, jei yra kokios kartelės dėl starto. Mano kiekviena kelionė, net ir poilsinė, yra suderinta su kokiomis varžybėlėmis. Manau, tai pats nuostabiausias būdas susipažinti su šalimi.

 

Pavyzdys – savaitgalinė kelionė į Izraelį. Susirinkome ekipažą klubiečių ir skridome į Eilato miestą.  Ten išsimaudėme Raudonojoje jūroje ir kokias 6 valandas važiavome per dykumas iki kito Izraelio galo – Haifos miesto. Ten laukė dviejų dienų orientavimosi varžybos. Juokingiausia, kad išstartavau savo antros varžybų dienos minutę, nes skaityt starto protokolus ir reikia žydiškai: iš dešinės į kairę. Atsistojau prie starto linijos, angliškai visi sunkiai šneka. Nesuprato varžybų kontrolieriai ko čia pristojau, tai ir išleido į trasą. Teko prabėgti pro nudvėsusį milžinišką šerną ir per kažkokį lūšnyną labai primenantį palestiniečių gyvenvietes bei kažką ganantį vaiką piemenį. Gamta labai skiriasi nuo Lietuvos. Dykynės, krūmai su spygliais, raudonas smėlis. Buvome prie Galilėjos ežero, prie Šv. Petro bažnyčios buvome. Kai bridome į Jordanijos upę, kitapus upės mus stebėjo Jordanijos kareiviai. Jeruzalė buvo dar viena vieta, kurioje nesijaučiau itin saugiai. Tokių kelionių reziumė: daug egzotikos ir įspūdžių, o grįžti nelabai traukia.

 

Jei turėčiau sąrašą dalykų kuriuos noriu gyvenime išbandyti, banglenčių sportas būtų kažkur sąrašo pradžioje. Todėl, kad patinka vanduo, patinka truputį ekstremalus sportas. Manau, nerealus jausmas būtų slysti banga!

 

Neturiu tokių norų. Man svarbiau, kad mano vaikai atrastų save, realizuotų save veiklose kurios teikia jiems džiaugsmo. Aišku, gali atsitikti taip, kaip atsitiko man. O tai yra nuostabus dalykas: turėti bendrus pomėgius su brangiausiais žmonėmis.

 

Gera knyga, kalbų mokymasis, kelionės, laikas praleistas su šeima ar draugais, aktyvus laisvalaikis, laikas išmokstant kažką naujo.

 

Įžvelgti ką nors teigiamo bet kokioje situacijoje. Jeigu kažko nori ko niekada neturėjai, turi daryti kažką ko niekada nedarei. Gyventi šia akimirka.