„Einu iki galo, kad ir kas būtų“

Į tekvondo treniruotes Šiauliuose Aurimas Klemas su dvejais metais vyresniu broliu Andriumi nuėjo būdamas aštuonerių. „Iš pradžių tėvai norėjo, kad lankyčiau, o paskui pasakė: „Kaip nori“, – pasakoja Aurimas. 
 

Bet mesti sporto, kuris jau buvo įaugęs į kraują, vaikinukas iš Kairių nebenorėjo. Dinamika, greitis, kojų lankstumas – tokios tekvondo kovotojui būtinos savybės ir dabar traukia aštuoniolikmetį. „Tai išskirtinė sporto šaka“, – Lietuvoje mažai kam pažįstamu sportu, kurio gimtinė – tolimoji Korėja, žavisi atletas.  

Per pirmąją treniruotę aštuonmetis Aurimas sporto salėje jautėsi nedrąsiai, bet netrukus į ją vaikinas ėmė žengti tarsi į savo namus. Šiandien jauniausia Klemų atžala yra pajėgiausias tekvondo sporto šakos atstovas ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Gausioje aštuonių vaikų šeimoje Aurimas ir Andrius – vieninteliai, žengiantys profesionalų keliu. Bet sporto ragavę visi Klemų vaikai: išbandę Lietuvoje populiarias sporto šakas krepšinį, futbolą ir regbį. 

Šeimos nariai – pagrindiniai Aurimo gerbėjai. Bet Lietuvoje mažai galimybių Klemams nueiti palaikyti jaunėlio per varžybas, nes jų vyksta nedaug. Tačiau Aurimas dažniausiai varžybas filmuoja ir grįžęs namiškiams parodo. „Po to šnekamės apie kovas“, – pasakoja tekvondo meistras. 

Ketvirtus metus gabus tekvondo kovotojas mokosi Šiaulių sporto gimnazijoje. Pavasarį jam teks laikyti abitūros egzaminus, kurių jis laukia su nerimu. Priešingai nei pasaulio čempionato, kuriame ruošiasi dalyvauti birželio pabaigoje. 

„Visą gyvenimą maniau, kad esu kitoks. Tiesiog eini ir darai, ką moki. Kai taip galvoji, dažniausiai gerai ir sekasi“, – sako Aurimas, kuriam pasitikėjimo savimi sporto salėje netrūksta. Pasaulio čempionate tarp svorio kategorijos iki 68 kg atstovų lietuvis tikisi patekti į dešimtuką. „Tai mano tikslas ir šių metų svajonė“, – atskleidžia pašnekovas, kuris prieš dvejus metus vykusiame pasaulio čempionate tarp šimto dalyvių užėmė 17 vietą. O didžiausias jo laimėjimas – penkta vieta 2016 m. Europos čempionate.

Vaikinas treniruojasi sporto klube „Kovų menų centras“ pas trenerį Romualdą Montvydą. „Ten turiu 3–4 partnerius, kurie man padeda ruoštis. Aš atsirenku: su vienu taip, su kitu taip – nekovoju kaip per varžybas. Žiūriu, kaip man geriau, kad jų netraumuočiau“, – pasakoja kovotojas, kurio treniruočių partneriu tampa ir vyresnis brolis Andrius. 

Aštuoniolikmetis mano, kad Europoje jis jau priartėjo prie pajėgiausių šios sporto šakos atstovų, bet iki stipriausiųjų pasaulyje dar trūksta. „Trūksta greičio, ištvermės – būtiniausių dalykų, – savikritiškas A.Klemas, bet jo noras eiti iki galo atperka kai kuriuos trūkumus. – Niekada nemėgstu pasiduoti, einu iki galo, kad ir kas būtų. Dažniausiai tai ir padeda man laimėti.“

A.Klemas iš vakaro nesidomi, kokį varžovą jam lėmė burtai. „Iš ryto pasižiūriu. Nuo mažens sugalvojau, kad prieš miegą niekada nežiūrėsiu ir nesijaudinsiu. Ir negalvoju, kaip ten bus“, – atskleidžia vaikinas, kovų išvakarėse susitelkiantis ne į priešininką, o į save. 

Gal visos šios charakterio savybės ir tiesia jam kelią į pergales ir vis naujas aukštumas. Trūko labai nedaug, kad A.Klemas būtų pirmasis šios sporto šakos atstovas, prasiskynęs kelią į Lietuvos olimpinę rinktinę. Tačiau kelią į Rio jam pastojo Europos vicečempionas iš Slovėnijos, kai iki olimpinio kelialapio tebuvo likę įveikti vos du varžovus. Beje, prieš tai šiame atrankos turnyre jaunasis lietuvis, tuo metu pasauliniame reitinge užėmęs 204 vietą, jau buvo įveikęs tame pačiame reitinge 42 vietą užimantį bulgarą. 

„Iš pradžių, kai atėjau į salę prieš varžybas, nesitikėjau taip toli nueiti. Bet kai laimėjau vieną, antrą kovą, patikėjau savimi ir labai nuliūdau po patirto  pralaimėjimo. Vis dėlto pagalvojau, kad aš dar jaunas ir sieksiu šių tikslų toliau“, – svarsto kovotojas, kurio dabar visos mintys ir jėgos skirtos keliui į Tokijo olimpines žaidynes prasiskinti.