Bėgimas žaidžiant šachmatais

 „Kalbėdamas su draugais apie tai kuo užsiimu, dažnai apibūdinu šį sportą kaip bėgimą žaidžiant šachmatais“, – apie orientavimosi sportą kalbėjo Marijampolės „Javonio“ klubo atstovas Mantas Martinkus. 

Orientavimosi sportu M. Martinkus užsiima jau pusę gyvenimo. Tobulinti savo įgūdžių buvo išvykęs ir į Švediją – ten atstovavo „Rehns BK“  klubui. Šiuo metu sportininkas gyvena Vilniuje ir yra dažnas ne tik orientavimosi, bet ir bėgimo varžybų dalyvis. 

Orientavimosi sporte esu jau 14 metų – pirmą kartą su juo susipažinau šeštoje klasėje. Nuo mažų dienų žaidžiau šachmatais ir sakiau, kad užaugęs būsiu čempionas (turbūt kitą sporto šaką turėjau galvoje). Matyt prie šachmatų lentos trūko aktyvumo, todėl tuo pačiu metu pradėjau lankyti futbolą. Prieš pat orientavimosi sportą irklavau baidarę.

Į orientavimosi būrelį pakvietė geografijos mokytoja J. Leišytė. Tuo metu ji rinko naują penktokų-šeštokų grupę. Kartu su keliais klasės draugais ir pradėjome lankyti. Pirmieji metai buvo skirti susipažinimui su orientavimosi sportu, dalyvaudavome žygiuose gamtoje, mokėmes pasaulio pažinimo pagrindų. Rimtesnės orientavimosi treniruotės prasidėjo G. Ūso pagalba. Pamenu darganotas rudens popietes ir trenerio skambutį ar noriu važiuoti į treniruotę miške? Būdavo nepatogu atsisakyti, kai paskambina ir pasako, kad atvažiuos prie namų už 15 minučių...

Greitis. Koncentracija. Ištvermė. Tai pagrindiniai žodžiai apibūdinantys šį sportą. Kalbant su draugais ir kai pasakoju kuo užsiimu, dažnai apibūdinu šį sportą kaip bėgimą žaidžiant šachmatais. Atsipalaiduosi, pražiopsosi ką nors ir viskas – šachas ir matas. Norint būti geru orientacininku neužtenka vien greitai bėgti, turi ir mąstyti, išlaikyti koncentraciją. Skirtingų savybių kompleksiškumas turbūt ir yra didžiausias pranašumas prieš kitus sportus.

Atstovavau švedų klubui „Rehns BK“. Pagrindinis mano tikslas buvo sustiprinti klubo jaunių ir jaunimo estafečių komandą. Deja, dėl traumų ir laikinų nesėkmių, dideliais pasiekimais pradžiuginti savęs ir klubo nepavyko. Atmosfera klube ir požiūris į sportą buvo rimtas. Treniruočių stovyklos prieš didžiąsias varžybas panašiose vietovėse duoda daug naudos rimčiausiam startui. Treniruotės ir varžybos užsienyje padėjo padidinti savo pasitikėjimą prieš didelius tarptautinius startus. Jaunimo grupėse to labai trūko vien startuojant Lietuvoje. Švedų lygis aukštas – tą visi puikiai žinome. Didelis vietovių pasirinkimas, kitoks požiūris į orientavimosi sportą ir šalies tradicijos sukuria puikias sąlygas greitai tobulėti.

Prisimenu Oringeno varžybų paskutinę dieną. Kai nuo pat 7 valandos ryto žmonės pradėjo eiti starto link palei mūsų namo langus. Teko atsibusti nuo metalinių vinukų garso į akmenukus. Atrodė, kad lyja lietus ir šviečia saulė tuo pačiu metu. Užmigti nebepavyko ir teko pradėti ruoštis startui nuo 7 valandos ryto.


 

Esi Marijampolės „Javonio“ klubo atstovas, bet gyveni Vilniuje. Kuo jūsų klubas išskirtinis, kokias bendras įsimintinas veiklas kartu darote? 
Mūsų klubas nėra didelis, turime nemažai narių, kurie pradėjo orientuotis Marijampolėje, bet baigę mokslus išvyko į didesnius miestus. Stengiamės kiekvienais metais organizuoti didžiuosius Lietuvos renginius, turime tradicinę „Javonio taurę“, kurią stengiamės padaryti išskirtinėmis varžybomis – mini klubų taurės estafetės. Marijampolėje vykdome masines varžybas, parkų turus. Tai pagrindinė priemonė supažindinti vaikus su sportu, įtraukti juos į šią veiklą. Beveik kiekvienais metais organizuojame klubo sezono uždarymo ir naujo sezono atidarymo renginius – orientavimasis, žaidimai gamtoje, ant laužo kepti užkandžiai.

Didžiausi pasiekimai ateityje... Per savo karjerą didelių aukštumų pasiekti dar nespėjau, bet labiausiai įstrigęs laimėjimas – mačo Lietuva, Latvija, Estija estafečių pirma vieta. Pirmkart patekau į jaunučių rinktinę ir po neblogo starto vidutinėje trasoje, mane paskyrė bėgti paskutinį etapą stipriausioje komandoje. Atsakomybė ir jaudulys – didžiuliai. Pirmais dviem etapais bėgusieji pasirodė puikiai ir man reikėjo tik išlaikyti pirmą vietą. Trasoje sekėsi neblogai, tik priešpaskutinio punkto link pradėjau klaidžioti kartu su kitu latviu – maniau kad jis taip mano grupėje. Po kelių minučių klaidžiojimo, radau punktą pirmasis ir pasileidau link finišo, kad tik nepasivytų. Pavyko pabėgti nuo jo, nors paskui sužinojau, kad jis nebuvo mano konkurentas. Finišo tiesioji su trispalve rankose ir komandos draugais paliko didelį įspūdį.
 

Ankščiau laikiau save universaliu sportininku, kuris gali ir trumpesnes trasas prabėgti ir pakentėti ilgose. Ilgos trasos patikdavo, nes suklydus pradžioje – niekada nereikia dar pasiduoti, o dirbti toliau – yra kur atsigriebti. Šiuo metu turbūt labiausiai mėgstu estafečių pirmą etapą – dažnai miške tik kartais pamatai kitus sportininkus ir manai, kad nelabai gerai sekasi. Bet finišavęs supranti, kad finišavai aukštoje pozicijoje. 

Šiuo metu neturiu jokių ritualų, bet kai buvau jaunučių, jaunimo grupėje, apšilimo metu niekada nesirišdavau batelių. Dažniausiai bateliai yra kieti ir iškart juos užveržus būna nepatogu, tad apšilimo metu jie puikiai prasitampydavo ir prieš startą patogiai užsirišdavau.

Svarbiausias dalykas – vidinė motyvacija. Reikia ieškoti ir surasti dalykus, kurie tave motyvuoja ir skatina tobulėti. Mano pagrindinė motyvacija tai stebėti kaip gerėja rezultatai, tampi vis stipresnis. Jei yra motyvacija, visada gali surasti laiko treniruotis. Nors kartais ir sunku būna suderinti dienos rūpesčius, bet planuojant savo laiką, visada gali tobulėti. Norint demonstruoti gerus rezultatus Lietuvoje, galima suspėti dirbti, skirti laiko šeimai ir dar treniruotis. Būti stipriu pasaulyje – tai sunkesnė užduotis. Laiko gali ir pritrūkti, turi būti profesionalas ir visą savo laiką skirti tik sportui.

Su sportu susijusius norus dažniausiai imu ir įgyvendinu – iki šiol esu išbandęs nemažai sportų. Norėčiau išbandyti biatloną ir plaukimą su vandenlente.

Norėčiau, kad vaikai būtų laimingi ir užsiėmę. Su orientavimosi sportu supažinsiu, ir jei patiks – bus labai smagu. Jei ne, visada palaikysiu jų pasirinkimą.

Pašešupio parkas. Parką visą moku mintinai, tik jame buvo viena mikro-duobutė, kurios niekaip nerasdavau.