Sportas merą lydi kiekvieną dieną

Alytaus merui Vytautui Grigaravičiui kovo 6 d. sukako 60 metų ir ta proga Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė jį apdovanojo LTOK Aukso žvaigžde.

 

„Savo amžiaus, savo jubiliejaus ir nesureikšminu. Vienintelį kartą gyvenime laukiau savo 18-os metų, galvojau, kad kas nors pasikeis, nes tapsiu vyru, į mane visi žiūrės.  Prisimenu, atsikėliau, susirengiau į miestelį, perėjau per jį visą – niekas į mane neatkreipė dėmesio. Nuo to laiko daugiau metų nelaukiu ir neskaičiuoju“, - šypsodamasis kalbėjo V.Grigaravičius. 

Save apibūdinčiau kaip artimą sportui. Draugaujantį su sportu, gerbiantį sportininkus, nes suprantu, ką reiškia būti sportininku - kiek reikia valios, pastangų ir ryžto nuolat treniruotis ir kelti meistriškumą. Daryti tai, kas yra sunku, bet reikalinga, norint pasiekti gerų rezultatų.  
 

Tuometei Alytaus 1-ajai vidurinei mokyklai (dabar – Dzūkijos pagrindinė mokykla), kurioje mokiausi, atstovavau lengvosios atletikos varžybose ir bėgau trumpus nuotolius.  O pirmoji mano sporto šaka, kurios treniruotes lankiau, buvo rankinis. Kaip tik tuo metu į Alytų atvažiavo naujas rankinio treneris Ričardas Paulauskas, kuris vaikščiojo po mokyklas ir ėmė burti grupę.  Jis mane irgi supažindino su rankiniu, kuris tada Alytuje, kiek pamenu, buvo kaip ir nauja sporto šaka.  Susiviliojau šiuo dinamišku žaidimu, pradėjau lankyti treniruotes, dalyvauti varžybose. 
 

Tačiau atėjo toks momentas, kai mus, rankininkus, pradėjo gainioti iš vienos vietos į kitą. Ateidavom į treniruotę, o pasirodo, ji vyks ne šitoje sporto salėje, o kažkur pirmajame Alytuje. Tekdavo skubėti pėsčiomis ar bėgte, suprakaituodavome. Nebuvo pastovumo ir tai buvo vienas iš argumentų, kodėl mečiau rankinį. 

Tada su draugais pradėjome belstis į sunkiosios atletikos salės duris. Tačiau mūsų nepriimdavo, nes dar buvome per jauni kilnoti štangą, galėjome sugadinti organizmą. Teko palaukti. Po gero pusmečio mus priėmė. Iš pradžių dirbome su nedideliais svoriais, mokėmės  technikos.  
 

Alytuje tuo metu gyveno žinomas chirurgas Blažiejus Jucevičius, jis laisvu laiku treniruodavo karatė entuziastus. Susižavėjau ir šia sporto šaka, pradėjau lankyti pratybas. Karatė man pasiliko visam gyvenimui. 

Pastebėjau, kad mano, paauglio, judesiai darosi sukaustyti. Draugaudavau su mergaitėmis, jos per šokius pastebėdavo, jog judesiai kampuoti lyg kokio roboto. Kai artimiau susipažinau su kauniete Jolanta, kuri vėliau tapo mano žmona, ji irgi pastebėjo, kad mano raumenys sustingę, sukaustyti.  Ji man ir sako: pasirink vieną kartą – arba aš, arba štanga. Pasirinkau būsimą žmoną ir nuo štangos nutolau. Pasiliko tik karatė, dar atsirado sambo, dziudo.

Ar aktyviai sportuodamas norėjote lavinti savo kūną, ar ir siekti gerų rezultatų?

Alytus priklausė „Nemuno“ sporto draugijai, dalyvaudavau šios draugijos įvairiose sunkiosios atletikos varžybose. 
 

Turiu iškovojęs medalių. Vienu metu buvau pakviesta į draugijos rinktinę. Daug metų man priklausė Alytaus rekordas stumiant štangą svorio kategorijoje iki 72 kg. Tačiau pradėjau studijuoti, buvo sunku derinti sportą su mokslu ir sportas liko antrame plane. 
 

Kai baigiau mokslus, prasidėjo tarnyba Vidaus reikalų sistemoje ir sportas pamažu tolo.  

Prisimenu, labai laukiau Alytaus sporto rūmų statybos pabaigtuvių. Kai ateidavo poilsio dienos ir statybininkai rūmuose nebedirbdavo, ateidavau į čia ir vaikščiodavau po dar neįrengtas patalpas. Būdavo labai įdomu, kaip čia viskas susidėlios, kur bus sunkiosios atletikos salė, nes iki tol mieste sunkiaatlečiams buvo labai prastos sąlygos.
 

Tokia likimo ironija: naujoje sunkiaatlečių salėje man taip ir neteko pasportuoti, nes išvažiavau studijuoti.  


   

Taip, iki šių dienų išliko būtinumas organizmui duoti fizinį krūvį. Jeigu nepasportuoju - jaučiuosi blogai. Man tada kažko trūksta, esu vangus, irzus, apatiškas. 
 

Fizinis krūvis mane pakrauna lyg akumuliatorius - atsiranda žvalumas, energija, visai kita nuotaika.

Kiekvieną dieną skiriu pakankamai daug laiko fiziniam krūviui: dirbu su svoriais, sparčiai vaikštau ir bėgioju, mano pratybose - įvairūs karatė elementai, tempimo pratimai. Visa tai organizmui duoda gerą impulsą. 

Tikėjomės ir norėjome tapti sportiškiausiu Lietuvos miestu, nes mums tai yra labai svarbu. 

Tai papildomas stimulas gerinti Alytaus miesto įvaizdį, daryti jį patraukliu, ypač jaunimui. 

Dažnai laikraščiuose tenka perskaityti, kad Lietuvos miestai pamažu miršta, tampa pusiau tuščiais, o tas mūsų pripažinimas, kad esame sportiškiausi, rodo, jog turime tikrai daug jaunimo, kuris sportuoja, kad mieste yra gera infrastruktūra. 
 

Žinoma. Savo pozicijų stengsimės neužleisti. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas birželio 3 dienąį mums patikėjo surengti Olimpinę dieną, kuriai labai kruopščiai rengiamės. 
 

Sudarėme darbo grupę, kuri intensyviai ir kruopščiai dirba. Šventė vyks prie Sporto rūmų 6 hektarų teritorijoje. Ten viskas bus aptverta, uždarytas eismas. Sportuoti tokioje didelėje erdvėje žmonėms bus labai patogu.  
 

Iš pagrindų remontuojame vaikų darželius, žaidimų aikšteles, pabaigėme tvarkyti gatves.  Artimiausiu metu pradėsime toliau rengti dviračių ir pėsčiųjų takus. Viską darome,  atsižvelgdami į tai, kas žmonėms yra labiausiai aktualu, ko jie pageidauja.
 

Garsino ir moterų tinklinio, vyrų krepšinio, rankinio, futbolo komandos, sportinio ėjimo meistrai, pneumatinio ginklo šauliai, plaukikai, dziudo entuziastai, pastaruoju metu – šaudymo iš lanko entuziastai. 
 

Turime vieną labai perspektyvią plaukikę, kuri rodo gerus rezultatus, ir plaukimo specialistai  jai pranašauja, kad ji gali žengti Rūtos Meilutytės pėdomis. 

Kaip ir su kitomis sporto šakomis, reikalai sprendžiasi. Visiems suteikiame galimybę naudotis reikiama infrastruktūra. Labai norėtume, kad mūsų futbolininkai susigrąžintų turėtas pozicijas. Kurį laiką labai neramino tai, kad futbolo bendruomenėje nebuvo vieningos nuomonės, kokiu keliu eiti, kaip plėtoti Alytaus futbolą. 

Vykdavo įvairūs ginčiai, netgi ne visai korektiški, tačiau, manau, mums pavyko išspręsti tą problemą - atsiranda susikalbėjimas, bendra vizija. 

Viliuosi, kad ateityje Alytaus futbolininkai vėl bus girdimi ir ne tik kaip Darvydas Šernas ar kiti, kurie išaugo Alytuje, bet ir kaip komanda. 

Sportas man yra širdžiai mielas, savivaldybė stengiasi, kad miestas turėtų gerą infrastruktūrą, o sportininkai – sąlygas sportuoti.  Su sportininkais dažnai bendraujame. Dabar Sporto rūmuose norime įrengti muziejų, kuris bus atviras visiems ir į kurį sporto veteranai galėtų sunešti savo apdovanojimus. Sudaryta darbo grupė, norime įsteigti etatą, kad muziejuje būtų gera tvarka.