V.Alunderis: „Kryme radau savo laimę“

Nuo 2014 m. Krymo pusiasalis yra Rusijos atplėštas nuo Ukrainos. Dėl šios aneksijos pablogėjo Rusijos ir Vakarų šalių santykiai, Krymo priklausomybės Rusijai nepripažįsta nė viena demokratinė šalis.
 

Bet buvusiam Lietuvos rinktinės futbolininkui Vidui Alunderiui Krymas – namai. Jis sako čia suradęs laimę ir gyvena Simferopolyje kartu su savo antrąja žmona.
 

Ukraina atsisako įsileisti į Eurovizijos konkursą Kryme koncertavusią rusę dainininkę Juliją Samoilovą. Tuo metu V. Alunderis kada nori kerta Rusijos ir Ukrainos sieną. Jis gyventi ir dirbti Simferopolyje gali ir pagal Rusijos, ir pagal Ukrainos įstatymus. Tiesa, įvažiuoti į Ukrainą tiesiai iš Krymo buvusiam futbolininkui nepavyko.
 

Prieš kelias dienas 38-erių metų sulaukęs gynėjas per savo karjerą sužaidė 27 rungtynes Lietuvos rinktinėje, atstovavo Vilniaus „Žalgirio“, Klaipėdos „Atlanto“,  Charkovo „Metalist“ (Ukraina), Rūdiškių „Vėtros“, Liubino „Zaglębie“ (Lenkija), Simferopolio „Tavrija“ (Ukraina), Linco LASK (Austrija), Kaliningrado „Baltika“ (Rusija), Zakatalos „Simurq“ (Azerbaidžanas), Novosibirsko „Sibir“ (Rusija) ir Klaipėdos „Granito“ klubams, o baigė žaisti Krymo pirmenybėse, Feodosijos „Goleador“ komandoje. Po aneksijos Krymo klubai baigė rungtyniauti Ukrainos pirmenybėse, o Rusijai integruoti juos į savo lygų sistemą uždraudė FIFA. Krymo futbolu tiesiogiai užsiėmė UEFA, kuri ir suformavo pusiasalio lygą.

2009 metais Kryme atradau savo laimę. Ir likau čia.

Laimė – tai šeima. Aš tada „Tavrija“ žaidžiau. Pirmą žmoną turėjau Klaipėdoje. Bet... Tiesiog taip jau nutiko – toks jau gyvenimas.
 

Profesionaliai baigiau žaisti 35-erių metų, paskutinis mano profesionalus klubas buvo Novosibirsko „Sibir“. Kartu su Robertu Poškumi žaidėme.  Jau trejus metus gyvenu ne iš futbolo žaidimo.

Žaidžiau dar ir „Tavrija“, ir Feodosijos komandoje Krymo čempionate. Gal 36-erių baigiau. O šiaip, tai judu dar ir dabar: apskrities čempionate,“Tavrijos“  veteranų komandoje.

Treniruoju „Tavrija“ vaikus. Maniškiai 2003-ųjų metų gimimo auklėtiniai tris kartus iš eilės tapo Krymo čempionais. Dabar neseniai laimėjome tarptautinį turnyrą su 2004-aisiais gimusiais vaikais.

Viskas čia yra gerai. Niekas čia atrodo nepasikeitę, tik valiuta. O šiaip – viskas, kaip ir buvo prie Ukrainos. 
 

Ne, niekas į mane nežiūri, kaip į priešą. O dėl politikos – tai ji mane mažai domina ir aš, suprantama, į ją nesikišu. Galiu tik pasakyti, kad Lietuvoje sklindančios žinios nėra teisingos. Bent jau anksčiau taip buvo. Juk pagal jas galima suprasti, kad mes čia Kryme vos ne badaujam. Viską mes turėjome ir viską turime. Bet čia turbūt dėl vykstančio propagandinio karo.


 

Kryme aš gyvenu. Bet aš ir į Lietuvą sugrįžtu. Ir šią vasarą – liepą, būtinai parvažiuosiu. Nes Lietuvoje gyvena mano mama, broliai, visa giminė. Ir aš kiekvienais metais stengiuosi juos aplankyti. Kryme aš turiu šeimą. Čia gimė mano dukra. Manau, kad mano šaknys čia jau suleistos. Bet niekada nesakau, kad aš kada nors negrįšiu į Lietuvą gyventi. Jau pripratau prie tokio gyvenimo, kad vieną dieną aš – čia, kitą – kažkur kitur. Taip jau jis mane pamėtė, kad žaidžiau visur, o Lietuvoj – mažiausiai. 

Nu kad ne. Jau kai pastarą kartą buvau grįžęs, tai net niekas man neuždavinėjo tokių klausimų, kaip anksčiau. O anksčiau klausinėjo taip pat, kaip ir jūs manęs klausiat: kaip jūs ten Kryme gyvenat? Ar tikrai ten viskas taip blogai? Aš atsakydavau, kad viskas pas mus tvarkoj, gyvenam, kaip ir gyvenom. Tiesiog valiuta pasikeitė iš ukrainietiškos į rusišką. O žmonių gyvenimas tęsiasi.
 

Lietuvos bankuose aš neturiu nieko. Nemanau, kad man jų reikia. Būtent dėl to, kad čia aš tų pinigų nenusiimsiu, kad jų kortelės čia neveikia. Čia veikia tik tie bankai, kurie surišti su Rusija.
 

Aš turiu lietuvišką pasą ir galiu važiuoti ten, kur noriu. Tik į Ukrainą man reikia iš Krymo skristi per Maskvą. Įvažiuoti iš Krymo į Ukrainą mašina negaliu. Per tą sieną manęs ukrainiečiai kartą neįleido. Mes bandėme su šeima važiuoti į Ukrainą. Tai jie norėjo mane deportuoti į Lietuvą, kaip nelegalą Kryme. Nežiūrėdami į tai, kad aš turiu leidimą gyventi Ukrainoje. Čia 2015 metais susiklostė tokia situacija.
 

Leidžiama. Ir ukrainiečiai važiuoja pailsėti į Krymą, ir žmonės iš Krymo keliauja į Ukrainą. Jokios tame problemos nėra. Išskyrus užsieniečius. Jie negali iš Krymo į Ukrainą važiuoti tiesiai.
 

Taip, yra profesionali lyga. Yra 10 komandų, kurios žaidžia 4 ratus. O lygis? Jis žemesnis, nei Lietuvos A lygos.
 

Nelabai kaip nuskambės, jei pasakysiu kad nemačiau ir net nežinau rezultato... Bet taip yra iš tiesų. Labai jau daug vaikų šiuo metu treniruoju. Per tą darbą nebėra net laiko normaliai pažiūrėti futbolą. O namuose laiką skiriu šeimai. Tad net pasidomėti Lietuvos rinktine nėra kada... Na nepagalvokite, kad aš jau visai toks nieko nenusimanantis. Aš visada stengiuosi stebėti Lietuvos rinktinės mačus. Ir galiu jums pasakyti, kad nuo tada, kai treniruoti rinktinę ėmė  Edgaras Jankauskas, pasirodė ir šioks toks žaidimo braižas ir rezultatai tapo šiek tiek geresni.
 

Taip. Ir viena jų man buvo labai keista. Kai sužinojau, kad legendinį „Žalgirio“ stadioną sugriovė. Visai apakęs buvau. Nesuprantu, kaip taip galima – sugriaut stadioną ir nepasiūlyt vietoj jo kito...