Laurai Švilpaitei sunkiausia... tobulėti

Jau rašėme trenerio Mindaugo Katino atsiliepimus apie geriausios Lietuvos gimnastės Lauros Švilpaitės pasaulio čempionate Olandijoje. Suaugusiųjų planetos pirmenybėse debiutavusi šešiolikmetė vilnietė daugiakovės įskaitoje užėmė 44 vietą.

Laura, kokį įspūdį paliko pasaulio suaugusiųjų čempionatas? Kuo dalyvavimas čia skiriasi nuo jaunimo varžybų?, - paklausėme olimpinės kandidatės.
Sakyčiau, įprastos varžybos, kaip ir bet kurios kitos. Nuo jaunimo varžybų galbūt skiriasi tik teisėjų vertinimu, čia viskas griežčiau. Bet šiaip nieko ypatingo nejaučiau. Kai dalyvauji varžybose, negalvoji – pasaulio čempionatas tai ar ne. Nusiramini ir bandai atlikti tai, ką paruošei namusoe. Pats atlikimas, pasiruošimas, susikaupimas niekuo nesiskiria, galbūt, kaip sakiau, skiriasi tik  vertinimas, teisėjai priekabiau vertina klaidas. Pats renginys irgi nelabai kuo skyrėsi nuo kitų tarptautinių varžybų, neskaitant to, kad žiūrovų buvo žymiai daugiau.

Nori pasakyti, jokio jaudulio nebuvo?
Prieš pat varžybas, prieš pat pirmą prietaisą jaudulys šioks toks, žinoma, buvo, bet kai atlikau pirmą pratimą, nusiraminau, ir po to buvo žymiai lengviau. Gimnastikoje visuomet yra baimė nukristi nuo prietaiso. Kai pradėjau, kojos šiek tiek drebėjo, bet po to jaučiausi vis tvirčiau.

Kaip kovoji su jauduliu, kaip psichologiškai paruoši save varžyboms?
Tiesiog stengiuosi negalvoti apie pašalinius dalykus. Susikoncenturoju tik į tai, ką turiu padaryti ir padarau. Baimės visuomet yra, bet ją nugali. Sunku yra pradėti, o po to viskas atslūgsta.

Kaip vertini savo pasirodymą Olandijoje?
Svarbiausia, kad be kritimų viską padariau. Aš patenkinta. Ypač lyginant su Europos čempionatu, vykusiu pavasarį. Tuomet nelabai buvau pasiruošusi, dabar buvau kur kas geresnėje formoje. Netgi sakyčiau, kad tai vienos iš geriausių mano varžybų, neskaitant Europos jaunimo olimpinio festivalio Suomijoje 2009 metais, bet tai nebuvo suaugusiųjų kategorijos varžybos.

Treniruojiesi ilgus dešimtmečius remonto nemačiusioje salėję, įranga – taip pat labai pasenusi. Ar tai netrukdo geriau pasiruošti varžyboms?
Taip, Lietuvoje nėra sąlygų treniruotis. Kai ruošiesi, visa tai užsimiršta, pradedi jau nebekreipti dėmesio ir nesinervinti dėl sąlygų, kuriomis treniruojamės. Tačiau kai grįžti po varžybų ar treniruočių stovyklų užsienyje, kur sąlygos žymiai geresnės, į mūsų salę nelabai ir norisi eiti. Tas sąlygų skirtumas sunkiai nusakomas žodžiais.

Kokius elementus tinkamų sąlygų nebuvimas labiausiai trukdo tobulinti?
Sunkiausia – tobulinti šuolius, akrobatiką. Pas mus apskritai nėra sąlygų, kur mokytis naujų elementų. Vis darau tą patį ir tą patį. Mūsų kilimas neturi duobės, kur būtų galima šokinėti ir mokytis naujų elementų. Ant dabartinio kilimo lengviau susitraumuoti nei ką nors naujo išmokti. Šuoliui įsibėgėjimo takelis per trumpas. Be to, salėje labai šalta. Tebuvo 10-12 laipsnių prieš pat pasaulio čempionatą. Šąla rankos, kojos, nosis...

Manai, kad galėtum pasiekti aukštesnius rezultatus varžybose, jei treniruočių sąlygos būtų geresnės?
Jei būtų kitos sąlygos, galėtume ruošti sudėtingesnę programą, ir taip tikėtis pelnyti daugiau taškų. Anksčiau gelbėdavo treniruočių stovyklos užsienyje, bet paskutinį kartą išvykę buvome, berods, 2009-aisiais...



Mintys apie Londono olimpines žaidynes jau sukasi?
Šiek tiek sukasi, šiek tiek ne... Nežinau, ar „datrauksiu“ (juokiasi). Nėra sveikatos, skaudą viską... Sunku metas dabar. Skauda kojas, pirštus, nugarą... Labai noriu dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet kol tiek į priekį nežiūriu. Aš nežinau, kas rytoj bus, o čia dar beveik du metai...  Su treneriais dar daug nešnekame apie tai.

Ką tau labiausiai dar reikėtų tobulinti?
Tiesiog reikia dar daugiau darbo. Reikia daugiau kombinacijų daryti. Ištvermės neturiu. Lygiagretės  - mano stipriausias prietaisas, o šuolio rungtyje ir pratimuose ant kilimo yra spragų. Ant buomo ir lygiagrečių nėra ką mokytis, tiesiog reikia viską sujungti, o sąlygų mokintis pratimus ant kilimo ir šuolį, kaip sakiau, nėra, todėl tai išlieka silpnosiomis mano rungtimis.

Ką norėtum pasiekti per savo sportinę karjerą?
Planuoju patekti į olimpine žaidynes, bet apie konkrečias vietas negalvoju, nes yra daug stipresnių mergaičių, todėl labai sudėtinga kažką planuoti.

Ar atsiranda Lietuvoje mergaičių, kurios galėtų sekti tavo pėdomis ar net sudaryti konkurenciją?
Ne, nematau. Kodėl? Sunku pasakyti. Ateinančių į gimnastiką tikrai yra, bet po didesnių krūvių ar patyrus kažkokį skausmą, tas noras tobulėti greitai dingsta.

Esi dešimtokė. Gimnasčių karjera netrunka ilgai. Ar jau galvoji, ką norėtum studijuoti ir kuo užsiimti gyvenime baigusi mokyklą?
Kūno kultūrą, matyt (juokiasi)... Neturiu kitos išeities... Manau, tai bus kažkas su sportu. Bet trenere nenoriu būti. Anksčiau norėjau, bet dabar suprantu, kad tai labai sunkus darbas.

Kokie artimiausi tavo planai?
Lapkritį laukia Lietuvos čempionatas, berods, gruodžio vidury planuojame važiuoti į varžybas Maskvoje, o pavasarį vyksime į Europos čempionatą.