Šalies sporto laukia dar daugiau permainų

Finansavimo reforma ir Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo projektas. Tai du pagrindiniai dalykai, dėl kurių Lietuvos sporto padangėje jau ne vieną mėnesį blyksi emocijų žaibai ir verda karštos diskusijos.
 

Šalies sporto visuomenė po truputį pratinasi prie 2017 m. sausio 1 d. startavusios Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) reformos, atskyrusios beveik šešias dešimtis pajėgiausių sportininkų nuo jų pamainos, kuri tądien buvo atkirsta nuo valstybės finansavimo.

Apie 60 kriterijus atitinkančių stipriausių atletų pasiruošimui, neskaitant trenerių, medikų paslaugų, valstybės stipendijų, ar naudojimosi LOSC turima infrastruktūra, valstybė šiemet skirs apie 1 mln. 200 tūkst. eurų. Tai yra 200 tūkst. eurų daugiau, nei 2016 m.
 

Kaip ir tikėjosi reformą įgyvendinantis Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), rūpintis pamaina ėmėsi Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK).
 

Pastarosiomis savaitėmis daugiausia diskusijų kilo dėl Seimo kabinetuose svarstomo Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo projekto. Jame siūlomi sportininkams skiriamų valstybės stipendijų, premijų ir rentų dydžiai bei mokėjimo tvarka.
 

Dabar visiems kriterijus atitenkančiose aukščiausio lygio varžybose – olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose – pasižymėjusiems sportininkams skiriama renta yra 1234 eurai.
 

Naujame įstatyme siūloma rentų dydį nustatyti ne tik pagal varžybų lygį, pradedant olimpinėms žaidynėms, bet ir pagal užimtas vietas. 
 

Toks pasiūlymas išjudino sportininkų gretas, nes dar tęsiantiems karjerą atletams, nors ir užsitikrinusiems rentą pagal dabartinę tvarką, iškilo grėsmė ateityje gauti mažesnes išmokas, nei jos būtų jiems baigus karjerą iki naujo įstatymo priėmimo. Tačiau KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius ramina, kad tie, kas iškovojo kriterijus atitinkančius rezultatus iki įstatymo įsigaliojimo, ir gaus tokią sumą, kokia buvo numatyta pagal iki šiol galiojančią tvarką
 

Bet praėjusią savaitę apie pasitraukimą iš sporto paskelbė net dvi aukščiausio lygio sportininkės – olimpinių žaidynių medalininkė, pasaulio ir Europos čempionė irkluotoja Donata Karalienė bei daugkartinė Europos dviračių treko čempionė Aušrinė Trebaitė. Viena priežasčių, paskatinusių šį žingsnį, jos įvardijo nežinomybę dėl sporto sistemoje vykstančių permainų.
 

„Su Donata Karaliene bendrauti neteko. Dėl Aušrinės Trebaitės sprendimo kalbėjomės su Lietuvos dviračių sporto federacijos generaline sekretore Rasa Ališauskiene. Anot jos, sportininkė įvertino savo galimybes konkuruoti aukščiausio lygio varžybose, pastebėjo, kad pagrindinės varžovės tolsta, todėl dviratininkė nutarė baigti profesionalės karjerą. 
 

Galima į situaciją dėl rentų pažiūrėti įvairiai. Vertinant kritiškai, žmogui, kuris jau yra pasiekęs aukščiausio lygio rezultatus, nebeturi motyvacijos toliau varžytis ir įrodinėti savo stiprybę. Kita vertus, gerai tai, kad sportininkas įvertina savo galimybes. Ir tai rodo, kad jis sportuoja dėl aukštų vietų, yra profesionalas ir visada nori būti viršūnėje. O kai tai nebepavyksta, jis užleidžia vietą kitiems. Kiek teko bendrauti su irklavimo federacijos vadovais, negirdėjau, kad Donatos sprendimui įtaką galėjo padaryti sporto reformos. Skaitant pačios irkluotojos žodžius, buvo pasakyta, kad vykstančios diskusijos dėl sporto įstatymo sukėlė abejonių dėl ateities. Konkrečiai šioms sportininkėms nežinomybės nėra. Jos jau pasiekė rezultatus, garantuojančius rentą visam gyvenimui. Ir tie pasikeitimai dėl išmokų dydžio joms neturės jokios įtakos“, - teigia vienas pagrindinių naujovių iniciatorių E. Urbanavičius.
 

Dar viena siūloma naujovė – nebemokėti valstybės numatytų premijų už sporto pergales sportininkus aptarnaujančiam personalui, pinigines išmokas paliekant tik patiems atletams ir jų treneriams.
 

Praėjusią savaitę Seime buvo organizuota konferencija  „Nauji kūno kultūros ir sporto iššūkiai“, kurioje dalyvavo Seimo nariai, 40 skirtingų organizacijų atstovų, KKSD generalinis direktorius E.Urbanavičius, Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, Anykščių rajono, Trakų rajono, Vilniaus miesto savivaldybių sporto padalinių vadovai, įvairių klubų vadovai ir atstovai. Šią konferenciją organizavo Lietuvos socialdemokratų frakcija, nes Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisija būtent šiai frakcijai pateikė savo išvadas ir pasiūlė aptarti.
 

Konferencijoje buvo kalbama, kad kūno kultūros ir sporto įstatymą reikėtų grąžinti svarstyti Vyriausybei  arba stengtis jame esančias spragas užlopyti Seime.

Įstatymo redakcijos grąžinimui į Vyriausybę pritarė Seimo sveikatos reikalų komitetas. Jis taip nutarė atsižvelgdamas į tai, kad dėl įstatymo projekto gauta labai daug pastabų ir pasiūlymų iš įvairių kūno kultūros ir sporto srityje veikiančių asociacijų dėl įstatymo projekte vartojamų sąvokų, numatytų kūno kultūros ir sporto srityje veikiančių valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų kompetencijų, kūno kultūros ir sporto srities finansavimo ir skatinimo sistemos, kūno kultūros ir sporto organizavimo švietimo įstaigose, nepakankamo neįgaliųjų kūno kultūros ir sporto, techninių sporto šakų reglamentavimo. 

Švietimo ir mokslo reikalų komitetas ir  Jaunimo ir sporto reikalų komisija sprendimo kol kas nepriėmė.

Apie permainos šalies sporte kalbėjomės su KKSD generaliniu direktoriumi E.Urbanavičiumi.

Jei žmogus sportuoja dėl rentos, tai yra ydingas mąstymas. Sportavimas dėl pinigų visiškai iškreipia sporto esmę. Nes jei paklaustume ryškiausių žvaigždžių, nei viena nedrįstų pasakyti, kad sportuoja dėl pinigų. 
 

Jei treneriai vos pradėjusiam karjerą jaunuoliui pradeda kalbėti, kad sportuoti reikia dėl pinigų, tai labai negerai. Nes motyvacija pinigais tikrai neturėtų būti svarbiausia. 
 

Tos šalys, kurios neturi rentų – o mes šiuo atveju esame labai išskirtiniai, kažkodėl sugeba aplenkti mūsų sportininkus. Reiškia pinigai nėra jiems svarbiausia motyvacija. 

Nuo pat darbo KKSD pradžios stengiausi kalbėti apie dvigubą sportininko karjerą. Tai svarbiausias dalykas, kurį turi užtikrinti valstybė. Todėl į rentas ir žiūriu skeptiškai. Nes valstybei ir sportininkui svarbu, kad atletas turėti galimybę kažką veikti baigus karjerą. Valstybė jam turi padėti visu jo profesionalaus sportavimo laikotarpiu. Daugelyje Europos Sąjungos šalių taip ir daroma. Ir mes, pirmininkaudami ES Tarybai, tą klausimą buvome iškėlę kaip prioritetinį. Po to net buvome nuvykę į Vokietiją, kur domėjomės vokiečių patirtimi. Jie nuodugniai pristatė vieno iš universitetų programą, kaip įtraukti sportininkus į studijų procesą. Su šia programa supažindinome mūsų universitetus neformalioje Lietuvos sporto mokslo taryboje. Atidavėme ją Mykolo Romerio universitetui, išreiškusiam norą bandyti įdiegti šią programą. Programos esmė – didelio meistriškumo sportininku rūpinamasi nuo jo mokymosi etapo iki integravimo į darbo rinką, kai jis baigia karjerą, atrenkant, kokioje srityje jis norėtų dirbti. Investicijos į žmogų ten net didesnės nei renta. Kodėl jos daromos? Todėl, kad po to žmogus grąžintų valstybei investiciją kurdamas produktą. 
 

Mūsų sistema garantuoja pajamas, bet nemotyvuoja siekti naujos karjeros pasitraukus iš didžiojo sporto. Tai labai svarbus klausimas.
 

O dėl ko norima mokėti skirtingo dydžio rentas? Todėl kad diferencijuojama viskas. Tos pačios pensijos skirstomos pagal nuopelnus. O mes diferencijuojame varžybas pagal jų lygmenį – olimpinės žaidynės, pasaulio, Europos čempionatai. Diferencijuota ir premijavimo sistema. Todėl ir šiuo atveju valstybė turėtų atsižvelgti į skirtumus ir numatyti savo prioritetus. Nes svarbiausi yra olimpinių žaidynių čempionai ir prizininkai, toliau – kitos pakopos. 
 

Bet, kaip ir minėjau, labiausiai pasigendu perėjimo prie dvigubos karjeros principo. Žinoma, tam reikia nemažai lėšų, gal dėl to šiek tiek viskas stringa. Be to, reikia valstybinio požiūrio į šį dalyką. 

Rudenį, po pergalių Rio ir kilusių diskusijų, mes kelis kartus posėdžiavome su neįgaliųjų sporto organizacijų vadovais, valstybės įstaigų, atsakingų už neįgaliųjų sportą, integraciją į visuomenę per sportą, atstovais. Ir išsiaiškinome jų prioritetus. Tiesa, kalbėjomės su tuometiniais neįgaliųjų sporto vadovais. Jie sakė, kad pagrindinis neįgaliųjų integravimosi ir sulyginimo su sveikųjų sportu tikslas yra vienodos sąlygos pačioje sportavimo pradžioje – vienodas atėjimas į sportą: neįgaliesiems pritaikyta visa sporto infrastruktūra, inventoriaus, kurio jiems labai trūksta, suteikimas. 
 

Didelė problema yra bendrojo lavinimo mokyklose.  Moksleiviai su negalia, kurie yra integruoti į bendrą mokymosi procesą su sveikaisiais, eliminuojami iš kūno kultūros pamokų. Taip vaikai, kurie galėtų būti sportininkais, tiesiog neturi galimybės užsiimti fizine veikla.

Tada ir nutarėme, kad šiais metais Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Kūno kultūros ir sporto departamentu ir neįgaliųjų sporto organizacijomis suskaičiuos tuos vaikus, nes niekas net nežino, kiek jų yra. 
 

Kūno kultūros ir sporto įstatyme mūsų departamentas jau senai siūlė neišskirti neįgaliųjų. Kad visi sporte būtų lygūs – vyrai, moterys, vaikai, senjorai, sveikieji, neįgalieji. Turi būti vienas žodis – sportas. Bet mūsų nenorėjo girdėti tuo metu. Ir įrašė į projektą neįgaliųjų sportą. Kai projektas atsidūrė Seime, naujasis Parolimpinio komiteto prezidentas iškėlė klausimą: kodėl jie išskirti? Seimo Švietimo ir mokslo reikalų komitete jo tiesiai ir paklausiau – ar jūs norite būti vienodi? Sako – taip. Tad reikia tik išbraukti žodį neįgaliųjų ir viskas bus taip, kaip jie nori. Mano nuomone, buvo persistengta, gal pataikaujant, neįgaliesiems sportininkams, norint juos kažkaip išskirti. Jų nereikia išskirti, jie turi turėti  tokias pačias sąlygas, kaip ir sveikieji. Ypač pačioje sportavimo pradžioje. Tai tikrai nekainuotų labai daug. Nes jau dabar statant sporto bazes visa infrastruktūra pritaikoma neįgaliesiems. O senoji turi būti pritaikyta, tuo turėtų pasirūpinti savivaldybės. 
 

Mums reikia ir kitų įstatymų pakeitimų, ypač Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo, kad neįgalieji turėtų galimybę gauti finansų, už kuriuos galėtų įsigyti jiems būtino inventoriaus. Neįgalieji fonde net galėtų turėti kažkokią iš anksto numatytą procentinę dalį savo projektams.
 

Tai yra politinis klausimas. Nes tai yra valstybės pinigai. Kiek esu girdėjęs kalbant politikus apie tai, niekas nesako, kad neturėtų būti vienodai. Tad gal ir bus vienodinama. Bet, matyt, kažkieno sąskaita. Nebent valstybė ras papildomų lėšų. Mes esame suskaičiavę – tai būtų tikrai didelė suma, didesnė net už sveikųjų.
 

Analizavome kitų valstybių patirtį. Beveik nėra šalių, kuriose aptarnaujantis personalas gautų premijas. Kai kur gauna tik vienas sportininkus, kitur – atletas ir treneris. Mes vieni dosniausių. 
 

Kita vertus, anksčiau rengiant įstatymą darbo grupėje buvo pasisakymų. Aš nedalyvavau tuose posėdžiuose – tai buvo berods 2013 m., bet yra protokolai. Apie tai, kad premijos aptarnaujančiam personalui neturėtų būti skiriamos, pasisakė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, sportininkų asociacijos vadovas Edvinas Krungolcas ir tuomet Vidaus reikalų ministerijoje dirbęs Virgilijus Alekna. Motyvai buvo tokie, kad labai sunku nustatyti, kuris specialistas turėjo daugiausia įtakos sportininko rezultatui, nes šios srities specialistų kaita yra labai didelė, per olimpinį ciklą su atletu dirba ne vienas tos pačios srities atstovas. Be to, tie žmonės dažniausiai turi darbo vietas ir gauna nuolatinį atlygį. Kitaip nei sportininkas ar treneris, kurie dažniausiai neturi kitų pajamų šaltinių. 
 

Mes norime padaryti dar vieną patikslinimą įstatyme – kad būtų galimybė sumokėti neapmokestinamą premijos dalį iš tų lėšų, kurias gauna sportininkas, jei jis nuspręstų solidariai pasidalinti su savo pagalbininkų komandos atstovais. 

Tai paprasčiausiai netikslus sąvokų interpretavimas. Tą mes jau išsiaiškinome. Suklaidino sąvoka „specializuoti centrai“. Esmė buvo ne mūsų centrai. Pusantrų metų dirbome, kad sporto mediko specializacija atsirastų Sveikatos ministro įsakyme. Ir tai įvyko. Tai didžiulis laimėjimas sporto medicinai. Dabar kiekviena gydymo įstaiga – privati ar valstybinė – turi  galimybę turėti sporto mediką. Mes norėjome pasakyti, kad sportininkas gali pasitikrinti sveikatą bet kur, tačiau tik pas sertifikuotą sporto mediką. Nebūtinai specializuotame centre – šią sąvoką galima išbraukti. Ši sistema jau veikia.


 

Tas triukšmas gal kiek užsitęsė. Ir buvo daroma daug žygių, kad ta reforma nebūtų sėkminga. Manau, daryti kliūtis ir protestuoti buvo dalies sporto visuomenės klaida. Atrodė, kad nemažai nesuprato permainų esmės arba jų nenorėjo. O permainų turime siekti visi, todėl kad jei ne dabar, tai vėliau jos privalės būti padarytos. Esu įsitikinęs, kad jas vertėjo pradėti jau dabar, ne atidėti jas dar ketveriems metams. 
 

Reforma buvo daroma laiku, ruošėmės jai dvejus metus. Apie ją buvo kalbama per susitikimus su sporto šakų federacijų, kitų visuomeninių organizacijų atstovais. Bet dalis netikėjo, kad taip gali būti, dalis nenorėjo patikėti. Todėl laiką pasirengimui naudojo neefektyviai. Vieni laukė, kiti priešinosi. 
 

Reforma prasidėjo iškart po olimpinių žaidynių, kai buvo nagrinėjama olimpinio centro veikla ir buvo teikiama ataskaita. Beje, pirmą kartą buvo teikiama normali ataskaita, tokia, kokia turi būti, o ne vieno puslapio. Dabar ji buvo išsami. Ir iš jos buvo galima suprasti dalykus, kurie mums rūpėjo. LOSC vadovai pripažino, jog jie nekontroliuoja visos situacijos olimpiniame centre. Mes tai žinojome, bet norėjome, kad jie patys pripažintų.  
 

Visi sako, kad rezultatai buvo geri, todėl nereikėjo nieko keisti. Kokie rezultatai? Ar efektyvaus valstybės pinigų panaudojimo, ar sportiniai? Ar visa tai susiję – neefektyviai naudojant pinigus pasiekiame gerų rezultatų? O mes norime, kad efektyviai naudojant valstybės lėšas būtų pasiekiami geri rezultatai. 
 

Situacija sportininkams ir jų treneriams, kurie liko olimpiniame sporto centre, nei kiek nepablogėjo. Nepablogėjo ir tiems darbuotojams, kurie liko LOSC. Kalbu apie masažuotojus, gydytojus, kineziterapeutus. Jų atlygis išliko toks pat. 

Pasigirdo kalbų, kad nebegaunama papildomų lėšų iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, nes nebėra bendros pasirengimo olimpinėms žaidynėms programos, dėl to mažėjo kažkieno atlyginimas. LOSC vadovas užtikrino, kad taip tikrai nenutiko. Jiems buvo apskaičiuotas atlyginimas pagal tai, kiek jie gaudavo iš kelių šaltinių. Buvo rasta pakankamai resursų. Tai rodo apie ankstesnį neefektyvų pinigų naudojimą. 

Jau yra pakankamai šaltinių, kuriuos, beje, ir numatėme, vadinamiesiems pamainos sportininkams – jiems 2 milijonus eurų skyrė LTOK. Klausiau kai kurių federacijų vadovų, ar viskas sklandžiai vyksta, visi pripažino, kad lėšų pakanka. 

Dėl šios situacijos susirūpino ir LTOK. Todėl buvo pasirašytas susitarimas tarp LTOK ir LOSC dėl tikslinio šios srities specialistų finansavimo ir olimpinis komitetas įsipareigojo jiems skirti papildomas lėšas. 
 

Reforma dar nebaigta, nes vienu ypu sutvarkyti viską tiesiog neįmanoma. Kol kas pasiektas tik tarpinis reformos rezultatas. Mūsų tikslas – kad LOSC nebūtų nė vieno tiesiogiai valstybės finansuojamo sportininko. 

Įstatymų pakeitimai, šiuo metu vykstančios derybos su LTOK su tuo ir susiję. Kaip ir diskusijos dėl sporto finansavimo kriterijų. Ir, jei pavyktų viską suderinti, nuo kitų metų norime startuoti su nauju sporto finansavimo modeliu. 

Planas toks – valstybė pasilieka sau tris pagrindines funkcijas: užtikrina biudžetą, užtikrina efektyvius kriterijus, išdiskutuotus su sporto šakų federacijos ir skėtinėmis organizacijomis, ir užtikrina proceso kontrolę. O visuomeninės organizacijos įgauna sprendimo ir veikimo galią, kurių iki šiol neturėjo pakankamai. Bet jiems atitenka ir atsakomybė – už rezultatą, efektyvų lėšų panaudojimą. Tai nėra kažkokia naujovė pasaulyje. Esame išanalizavę ne vienos Europos Sąjungos šalies patirtį. 
 

Mes einame visuomenininkų stiprinimo link, bet tuo pačiu ir uždedame jiems atsakomybę. Valstybė išlaiko finansinius, valdymo įsipareigojimus, bet mažiau dalyvauja visame procese. Manau, kad toks pasidalijimas abiem pusėms naudingas ir sąžiningas. 

Buvome susitikę su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos atstovais. Kitas susitikimas vyks šį penktadienį KKSD. Po to jie ir raštu išdėstė savo viziją dėl LOSC valdymo, sportininkų rengimo. 
 

Mano nuomone, tik olimpinis komitetas gali perimti LOSC ir kitas funkcijas, nes turi savo lėšų. Mes esame pasakę – valstybė yra pasiruošusi užtikrinti tokio centro funkcionavimą. Tai yra infrastruktūros valdymą, investavimą į jį. Nes visuomeninei organizacijai tikrai būtų per didelė našta perimti valdyti turtą ir investuoti, išlaikyti visą ten dirbantį personalą. Tuo pasirūpintų valstybė. O visą procesą – sportininkus, trenerius, kitus personalo atstovus - valdytų visuomeninė organizacija. Valstybės investicija būtų į turto valdymą. O visos kitos investicijos ateitų iš visuomeninės organizacijos. 

Ne. Ji išlaikytų juos per federacijoms skiriamą finansavimą pagal kriterijus. Mes tuos pinigus taip pat siūlome perduoti tai visuomeninei organizacijai. Bet tai būtų pinigai ne vien sportininkų rengimui, o ir federacijų plėtrai. Tai būtų bendras valstybės ir visuomeninės organizacijos skiriamas finansavimas. Pinigai būtų paskirstomi olimpiečių rengimui, renginių organizavimui, federacijų veiklai. Federacijų sąjunga siūlosi būti tuo savotišku vadybininku, atsakingu už federacijų veiklą. O LTOK kalba apie sportininkų rengimą. Bet derybos dar vyksta, kol kas nieko nenutarta. Jei LTOK atsisakys dalyvauti sporto šakų plėtros vystyme, jiems liktų tik didelio meistriškumo sportininkų rėmimo dalis – olimpiečiai, jų pamaina. 
 

Kol kas viskas tik kalbų lygmenyje. Vyriausybės programoje įrašytas sporto pakėlimas į aukštesnį politinį lygmenį. Mes galime kalbėti tik apie ministeriją, kurios pavadinime atsirastų žodis sportas. Jei neatsirastų, sporto bendruomenė neturėtų jokio intereso būti kažkur integruota. Jei atsiras, pavyzdžiui, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tai sportui būtų priimtina. Jei prie ministerijos būtų tik sporto departamentas, tai žemintų sporto lygmenį valstybės sąrangoje. 
 

Tai nėra tiesa. Valstybė rūpinasi fiziniu aktyvumu. Žinoma, sunku tą parodyti dėl dviejų priežasčių. Pirma – mes neturime aiškių sporto federacijų finansavimo kriterijų. Jie privalo būti, kad visi matytų sporto apimtį. Kur yra fizinis aktyvumas, kur profesionalus sportas.
 

Bet fizinio aktyvumo negalima atskirti nuo sporto. Kai, pavyzdžiui, Rūta Meilutytė laimi olimpinį medalį arba krepšininkai tampa Europos čempionais, matome mases vaikų plūstančius į baseinus ir sale. Ar tai ne fizinio aktyvumo skatinimas? Tai tiesiogiai susiję. Bet kriterijai parodytų, kiek yra sporto, ir kiek fizinio aktyvumo. 

Kita priežastis, dėl kuruos sunku parodyti valstybės dėmesį fiziniam aktyvumui – Kūno kultūros ir sporto rėmimo lėšų naudojimas ne tam, kam jis įsteigtas. O fondas ir sukurtas fizinio aktyvumo projektams. 67 procentai – beveik 4 milijonai eurų – iš fondo šiemet buvo skirta sporto šakų federacijoms, kurių veiklą visi vertina kaip didelio meistriškumo ugdymą. Tai iš esmės tiesa, nes nėra kriterijų. Bet jei bus efektyvūs kriterijai, viskas atsistos į savo vietas.

Turime labai puikių projektų. Teko dalyvauti UEFA seminare, kuriame buvo parodyta, kaip per sporto šaką – šiuo atveju per futbolą – galima padidinti vaikų fizinį aktyvumą. Kiekviena sporto šaka gali tai padaryti. 

O bendriesiems dalykai, pavyzdžiui, sveikatinimui, yra kita institucija, kuri turi savo programas – Sveikatos ministerija. Savivaldybėse yra įkurti sveikatos biurai, kuriose dirbantys žmonės labai aktyviai bendradarbiauja su savivaldybių sporto struktūromis. Tai tik ne visur efektyviai veikia.

Turėjome net 11 šio įstatymo versijų. Jis pradėtas kurti 2013 metais. Manau, kad privalome turėti naują svarbų dokumentą sportui šiais metais ir kuo greičiau, todėl reiktų jį priimti jau šioje Seimo sesijoje. Privalome visi stengtis, kad šis dokumentas atsirastų. Jį reikia gerinti, o laiko dar yra beveik mėnuo. Manau, tikrai nebus sudėtinga tai padaryti. Tą rodo ir susitikimai su Socialdemokratų atstovais. Mes labai greitai randame sprendimus, kadangi nėra skirtingų interesų. 
 

Reikalingi keli politiniai sprendimai. Pavyzdžiui, dėl kūno kultūros pamokų skaičiaus mokyklose. Nes tikrai negali būti blogiau, nei yra. Dabartiniame įstatyme įrašytos trys astronominės valandos. Pavertus akademinėmis valandomis, gaunasi keturios kūno kultūros pamokos per savaitė, Mes siūlome įrašyti konkrečiau – trys kūno kultūros pamokos per savaitę plius viena pasirenkama popamokinės veiklos akademinė valanda. Mes nebloginsime situacijos, bet ją sukonkretinsime. Tai bus įrašyta įstatyme ir jo mokyklos privalės laikytis.