Sporto įstatymui – kritikos lavina

„Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo projektas yra visiškai neparuoštas ir gali sukelti labai daug problemų Lietuvos sportui ir jo bendruomenei“, - įsitikinusi Lietuvos olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
 

Jai antrina ir Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Mindaugas Bilius: „Nesuvokiama, kaip tai galima pavadinti sporto įstatymu. Jį rengiant į daugybę pasiūlymų, ne tik mūsų, nebuvo atsižvelgta.“

Olimpinio ir parolimpinio sporto vadovams pritaria ir būrys 15 olimpiečių, pasirašiusių kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus. Jie viliasi, kad gegužės 30 d. Seime numatomas svarstyti Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo projektas nebus priimtas ir galės būti toliau tobulinamas.

Apie tai kalbėta LTOK surengtoje diskusijoje, kurioje dalyvavo D.Gudzinevičiūtė, M.Bilius, olimpinių žaidynių medalininkas baidarininkas Aurimas Lankas, Šiaulių savivaldybės Sporto skyriaus vedėjas Gintaras
Jasiūnas ir žurnalistai.  

Sporto organizacijų atstovai išvardijo daugybę įstatymo projekto spragų, kurios, jų nuomone, gali skaudžiai kirsti šalies sportui, jei įstatymas būtų priimtas toks, koks yra dabar.

Sportininkams didžiausią nerimą kelia numatyta keisti premijavimo ir rentų sistema, kuri gali smarkiai praretinti aukščiausio lygio atletų gretas, nes jie baigs karjerą, kaip tai praėjusią savaitę padarė irkluotoja Donata Karalienė ir dviratininkė Aušrinė Trebaitė. Paraišką gauti rentą, nenorėdamas netekti dalies pajamų, jau pateikė ir 2016 m. Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse čempionu tapęs naujasis LPOK prezidentas M.Bilius.

Darbo grupė, svarstanti įstatymo pataisas, buvo sudaryta dar 2012 m. gruodį. Tačiau, anot D.Gudzinevičiūtės, į šios grupės pastabas dažnai nebuvo atsižvelgiama.
 

„Projektą parašė Kūno kultūros ir sporto departamento teisininkai. Ir kai darbo grupė imdavo kritikuoti kurią nors dalį, iškart sulaukdavome atsakymo, kad to nereikia keisti. O kitą kartą susirinkus vėl rasdavome tą pačią formuluotę, kurią siūlėme pakeisti. Todėl įstatymo projektas tiek laiko buvo rengiamas. Tačiau darbo grupės 2015 m. palaimintas projektas kažkodėl labai skiriasi nuo to, kaip jis atrodo dabar. Keista, kad rudenį nueinanti vyriausybė paskutiniame posėdyje jam pritarė“, - stebėjosi LTOK vadovė.   
 

Jos nuomone, įstatymo projekte yra labai daug neaiškumų, liečiančių manipuliacijas sporte, viešus sporto renginius, sportininkų rengimo finansavimą ir atsakomybę už tai, „Sporto visiems“ sąvoką, technines sporto šakas. Iš skėtinių ar kitų visuomeninių organizacijų, išskyrus olimpinio sporto judėjimui ar neįgaliųjų sportui Lietuvoje vadovaujančias organizacijas ir sporto šakų federacijas, atimama galimybė gauti valstybės finansavimą.

D.Gudzinevičiūtė pastebėjo, jog Vyriausybėje ir Seimo jaunimo ir sporto reikalų komitete kalbama apie KKSD prijungimą prie Švietimo ir mokslo ministerijos, galimai net pakeičiant jos pavadinimą į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Tačiau įstatymo projekte atsakinga už sporto sritį, kaip ir dabar, įvardijama Vidaus reikalų ministerija.

„Prieš dvi savaites vidaus reikalų viceministras sakė, kad sportas lieka prie VRM. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas buvo labai nustebęs, kai tai išgirdo. O ir premjero patarėjas Elvinas Jankevičius patvirtino, kad sporto sritį tikrai numatoma jungti prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Tokiu atveju būtų labiau prižiūrėtos sporto gimnazijos ir moksleivių sportas. O visuomeninės organizacijos, jei turės pakankamą paramą, su didžiuoju ir masiniu sveikųjų ir neįgaliųjų sportu susitvarkys“, - įstikinusi LTOK prezidentė.
 

Įstatyme projekte rašoma, kad valstybė gali remti nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų iniciatyvas antidopingo srityje. „Iš tiesų valstybė ne gali, o privalo išlaikyti savo antidopingo agentūrą. Panašiai parašyta ir apie sportininkų rengimą, kad valstybė ir savivaldybės gali dalyvauti rengiant sportininkus. Tai kas tada juos rems? Vidaus reikalų viceministras, kuruojantis sportą, sako – federacijos išaugina ir parengia sportininką. Aš kelis kartus bandžiau aiškinti, kad yra ne taip, bet manęs negirdi. Jis įsitikinęs, kad federacija parengia sportininką. Išties federacija prisideda prie rengimo savo varžybine sistema ir kitomis priemonėmis, bet sportininką rengia sporto centrai, sporto mokyklos“, - piktinosi olimpinė čempionė.
 

Sportininkams diskusijoje atstovavęs A.Lankas atreipė dėmesį į interviu sportas.info KKSD vadovo išsakytą nuomonę, jog sportavimas dėl pinigų ir siekimas rentų visiškai iškreipia sporto esmę. 
 

„Nesutinku su tuo. Juk baigusiems mokyklą sportininkams reikia iš kažko gyventi. Už sportą gaunami pinigai yra daugumos vienintelis pragyvenimo šaltinis. Premijos už pergales yra natūralus dalykas. Didysis sportas nėra pramoga ar pomėgis, o buvimas po kelias savaites stovyklose Portugalijoje ar Kroatijoje nėra atostogos. Tai kruvinas darbas. Kaip ir kitur žmonės už darbą gauna pinigus, taip ir sportininkai gauna atlygį“, - tikino olimpinių žaidynių prizininkas A.Lankas, Rio bronzą iškovojęs su Edvinu Ramanausku.  

Ši dvivietės baidarės įgula buvo beveik penkeriems metams nutraukusi karjerą dėl tuometės Baidarių ir kanojų federacijos ir Šiaulių miesto sporto vadovų požiūrio. „Irklavome iki 18 metų, sekėsi neblogai, tačiau tapome nereikalingi. Po penkerių metų pertraukos sugrįžome į sportą tikrai ne dėl pinigų, nes turėjome darbą, o irklavimas buvo labiau kaip pomėgis. Pernelyg nesitikėjome kada nors laimėti olimpinį medalį. Aš ir dabar turiu kitą darbą, dalyvauju politinėje veikloje. Viską puikiai suderinu. Bet rentos yra valstybės nustatyta priemonė už pasiektą rezultatą. Žmogus siekė to rezultato, liejo prakaitą, patyrė traumų, dirbo sunkų, pragarišką darbą. Tai atlygis, kuris yra numatytas ir teisingas. Iškovoti rentą nėra taip paprasta. Turi pasiekti labai aukštą rezultatą. Ir net aukščiausio lygio sportininkas kartais jo niekada nepasiekia“, - teigė teisės studijas baigęs A.Lankas.

Dabar visiems kriterijus atitenkančiose aukščiausio lygio varžybose – olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose – pasižymėjusiems sportininkams skiriama renta yra 1234 eurai.

Naujame įstatyme siūloma rentų dydį nustatyti ne tik pagal varžybų lygį, pradedant olimpinėms žaidynėms, bet ir pagal užimtas vietas.  

Toks pasiūlymas išjudino sportininkų gretas, nes dar tęsiantiems karjerą atletams, nors ir užsitikrinusiems rentą pagal dabartinę tvarką, iškilo grėsmė ateityje gauti mažesnes išmokas, nei jos būtų jiems baigus karjerą iki naujo įstatymo priėmimo. 

E.Urbanavičius ramina, kad tie, kas iškovojo kriterijus atitinkančius rezultatus iki įstatymo įsigaliojimo, ir gaus tokią sumą, kokia buvo numatyta pagal iki šiol galiojančią tvarką. Tačiau įstatymo projekte kol kas tai neapibrėžta, tad atletai ir ima svarstyti apie galimybę baigti karjerą dabar ir gauti didesnę rentą, nei numatyta naujame įstatyme.

Seimo narys, legendinis krepšininkas Sergejus Jovaiša net pasiūlė įstatyme nustatyti amžiaus cenzą, kad renta būtų mokama tik sulaukus 55 metų, nes tai paskatintų karjerą baigusius sportininkus užsiimti kita visuomenei naudinga veikla.

Su tuo visiškai nesutinka A.Lankas: „Didžioji dauguma individualių sporto šakų atstovų neturi galimybių pasirašyti pelningų reklaminių sutarčių, ar uždirbti klubuose tokius pinigus, kaip geriausi krepšininkai. Šiems gal ta kiek didesnė nei tūkstančio eurų renta atrodo juokinga. O individualių sporto šakų atletams tai yra tarsi išsigelbėjimas baigus karjerą ir bandant integruotis į visuomenę.“

Pasak buvusios šaulės D.Gudzinevičiūtės, renta tikrai neturėtų būti pririšta prie amžiaus, o gal net ir prie profesionalaus sportininko karjeros pabaigos: „Labai sunku nuspręsti, kas ta karjeros pabaiga. Aš jau tikrai baigiau profesionalios sportininkės karjerą. Bet per atostogas mielai nuvažiuočiau į Europos čempionatą ir dar tikrai nebūčiau paskutinė. Tačiau man tai draudžia įstatymas. Vietoj sąvokos „baigė karjerą“ geriau būtų įrašyti – nevykdo sportinės veiklos valstybės lėšomis. Yra daugybė sporto šakų, kur amžiau nėra riba, kur savo malonumui sėkmingai galėtų dalyvauti mūsų sportininkai.“

LPOK prezidentas M.Bilius prisipažino jau parašęs prašymą dėl rentos gavimo. Tai reiškia, kad Lietuva neteks vieno stipriausių pasaulyje parolimpiečių. 

„Jei įstatyme neatsiras pataisos, kad iki jo priėmimo pasiekti rezultatai galios pagal senąją tvarką, neabejoju, kad visi Rio parolimpiados čempionės Lietuvos golbolo rinktinės nariai baigs karjerą. Neįgaliųjų pašalpos mažos, o jei dar renta sumažėtų apie 400 eurų per mėnesį, tai labai pasijaustų.  Kai grįžome iš parolimpinių žaidynių Rio, visi kalbėjo apie lygiateisiškumą,  parolimpinis čempionas pagal rentos dydį buvo prilygintas olimpiniam čempionui. O naujame įstatyme parolimpinis čempionas yra prilyginamas sveikųjų Europos čempionui. Jokios kitos vietos, išskyrus pirmoji parolimpinėse žaidynėse, iš viso negarantuoja rentos. O įstatymo rengėjai dar sako, kad judame į priekį. Nors lygiateisiškumu net nekvepia“, - emocingai kalbėjo M.Bilius.
 

Įstatymo projekte rašoma, kad rentą gali gauti Lietuvos Respublikos pilietis, baigęs sportininko karjerą, o jos metu tapęs olimpinių žaidynių 1–3 vietos laimėtoju, taip pat  į olimpinių žaidynių programą įtrauktos rungties pasaulio ar Europos čempionatų arba Europos žaidynių (jei atitinkamoje sporto šakoje neorganizuojami Europos čempionatai), parolimpinių ar kurčiųjų žaidynių 1 vietos laimėtoju.

LPOK prezidentas nerimauja, kad lygiateisiškumo sporte principas naujame įstatyme nebus įteisintas. Jo didžiausia viltis – gegužės 24 d. Seime planuojamas pastabū ir pasiūlymų aptarimas, kuriame, galbūt, bus atsižvelgta į parolimpinio komiteto siūlymus.
 

Vienas jų skelbia: „Remiantis Neįgaliųjų teisių konvencijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, kur sakoma, kad valstybės pripažįsta, kad prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs, taip pat turi teisę į lygiavertę įstatymo apsaugą ir teisę vienodai naudotis įstatymo teikiamomis galimybėmis be jokio diskriminavimo ir kad valstybės draudžia bet kokį diskriminavimą dėl neįgalumo ir garantuoja neįgaliesiems vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo diskriminavimo dėl bet kokios priežasties, ir atsižvelgiant į tai, kad parolimpinės varžybos pagal visuomenės susidomėjimą bei Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje nedaug skiriasi nuo olimpinių žaidynių, siūlome premijas, rentas, stipendijas olimpiečiams ir parolimpiečiams suvienodinti.“

Apie lygiateisiškumą sportas.info kalbėjo ir E.Urbanavičius: „Kūno kultūros ir sporto įstatyme mūsų departamentas jau senai siūlė neišskirti neįgaliųjų. Kad visi sporte būtų lygūs – vyrai, moterys, vaikai, senjorai, sveikieji, neįgalieji. Turi būti vienas žodis – sportas. Bet mūsų nenorėjo girdėti tuo metu. Ir įrašė į projektą neįgaliųjų sportą. Kai projektas atsidūrė Seime, naujasis Parolimpinio komiteto prezidentas iškėlė klausimą: kodėl jie išskirti? Seimo Švietimo ir mokslo reikalų komitete jo tiesiai ir paklausiau – ar jūs norite būti vienodi? Sako – taip. Tad reikia tik išbraukti žodį neįgaliųjų ir viskas bus taip, kaip jie nori. Mano nuomone, buvo persistengta, gal pataikaujant neįgaliesiems sportininkams, norint juos kažkaip išskirti. Jų nereikia išskirti, jie turi turėti  tokias pačias sąlygas, kaip ir sveikieji. Ypač pačioje sportavimo pradžioje. Tai tikrai nekainuotų labai daug. Nes jau dabar statant sporto bazes visa infrastruktūra pritaikoma neįgaliesiems. O senoji turi būti pritaikyta, tuo turėtų pasirūpinti savivaldybės.“

Tačiau M.Bilius nemano, kad išbraukus žodį neįgaliųjų, kas nors iš esmės pasikeistų, nes tai nepadėtų suvienodinti premijas, rentas ir kitas sąlygas. 

„Net Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus prašo visų Seimo narių atsisakyti diskriminacinio kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo projekto“, - tikino LPOK vadovas. 

Ne ką mažiau kritikos sulaukė ir siūlymas nebeskirti premijų prie sportininko pergalės prisidėjusiems aptarnaujančio personalo atstovams – gydytojams, kineziterapeutams, masažuotojams, piniginiais apdovanojimais įvertinant tik patį atletą ir jo trenerį.
 

„Apie tai, kad premijos aptarnaujančiam personalui neturėtų būti skiriamos, 2013 m. pasisakė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, sportininkų asociacijos vadovas Edvinas Krungolcas ir tuomet Vidaus reikalų ministerijoje dirbęs Virgilijus Alekna“, - teigė E.Urbanavičius.

Tačiau D.Gudzinevičiūtė ginasi, kad jos žodžiai galėjo būti ištraukti iš konteksto, nes ji visą laiką palaikė aptarnaujančio personalo premijavimą.

Pasak E.Urbanavičiaus, pagrindiniai motyvai, skatinantys nebemokėti valstybė spremijų aptarnaujančiam personalui yra dažna jo kaita ir specialistų už darą gaunamas atlygis: „Labai sunku nustatyti, kas turėjo daugiausia įtakos sportininko rezultatui, nes šios srities specialistų kaita yra labai didelė, per olimpinį ciklą su atletu dirba ne vienas tos pačios srities atstovas. Be to, tie žmonės dažniausiai turi darbo vietas ir gauna nuolatinį atlygį. Kitaip nei sportininkas ar treneris, kurie dažniausiai neturi kitų pajamų šaltinių. Mes norime padaryti dar vieną patikslinimą įstatyme – kad būtų galimybė sumokėti neapmokestinamą premijos dalį iš tų lėšų, kurias gauna sportininkas, jei jis nuspręstų solidariai pasidalinti su savo pagalbininkų komandos atstovais.“

A.Lankas pasipiktino šiais žodžiais: „Tikriausiai KKSD vadovas niekada nebuvo išvažiavęs trims ar keturioms savaitėms į stovyklą užsienyje, kur iki artimiausio miestelio reikia važiuoti 20 km, kai jau stogą rauna ir nori nusipirkti kokakolos arba traškučių.  O koks tik už 500 eurų nesiekiantį atlyginimą dirbantis gydytojas, masažuotojas, kineziterapeutas norėtų išvažiuoti tokiam laikui palikęs šeima, savo privatų kabinetą į kažkokį mišką su 10 irkluotojų.

Žinoma, galima pritraukti tuos, kurie baiginėja kineziterapijos studijas, bet tai nebus aukščiausio lygio specialistai, negalės skirti didžiosios savo laiko dalies. Prie komandos visą laiką turi būti ir medicinos specialistas. Pavyzdys – pastaroji mūsų stovykla Kroatijoje. Visą savaitę karščiavau, temperatūra buvo pakilusi iki 39 laipsnių. O mūsų kineziterapeutas jau buvo išvykęs, nes jis irgi negali sau leisti tris savaites būti su komanda. Tai teko gydytis pačiam. Dėl to sutriko treniruočių procesas.“
 

D.Gudzinevičiūtė prisiminė, kad būtent dėl šios priežasties iš olimpinės rinktinės pasitraukė Dalius Barkauskas: „Jam pasiūlė eiti į rinką. Jis ir išėjo. O mes netekome vieno geriausių sporto medicinos specialistų, nes jis išėjo iš darbo. Mano nuomone, geriausių specialistų premijavimas yra vienintelis būdas išlaikyti juos šiame beprotiškai sunkiame darbe.“

LTOK prezidentė pastebėjo, kad įstatyme nenumatyta, kas atsakingas už didelio meistriškumo sportininkų rengimą: „Dabartiniame įstatyme įteisintas Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) ir pasirengimo programos, prie kurių mes prisidėdavome. Dabar viso to neliko. Gal bandys viską užkrauti federacijoms. O juk ankstesnis modelis tikrai buvo efektyvus, pagal olimpinio medalio kainą esame ketvirti Europoje. Mūsų medaliai buvo labai pigūs, nes turėjome centralizuotą rengimą. Dabar nereglamentuojama, kas samdys medikus, kitą personalą, administraciją, kas pirks maisto papildus – dabar tuo rūpinasi LOSC. Bet įstatyme apie tai nieko nerašoma.“
 

A.Lankas neabejoja, sporto šakų federacijoms būtų per sunku atlaikyti padidintą atsakomybės naštą: „Federacijos turėtų smarkiai plėsti savo resursus. Dabar yra LOSC kuratoriai, pasidaliję veiklos sritis. Gali bet kada paskambinti ir pasakyti – man reikia pas gydytoją ar dar ko nors. Jei tai turėtų daryti federacijos, joms tektų plėstis, nes dažniausiai jos turi tik po vieną etatą. Geriau turėti vieną centralizuotą vietą, kur būtų įdarbinami treneriai ir apskritai koordinuojama sportininkų veikla.“
 

Tiesa, vis garsiau kalbama, kad jau nuo kitų metų pradžios LOSC bus perduotas į visuomeninių organizacijų rankas. Greičiausiai tai būtų LTOK.

„Valstybė yra pasiruošusi užtikrinti tokio centro funkcionavimą. Tai yra infrastruktūros valdymą, investavimą į jį. Nes visuomeninei organizacijai tikrai būtų per didelė našta perimti valdyti turtą ir investuoti, išlaikyti visą ten dirbantį personalą. Tuo pasirūpintų valstybė. O visą procesą – sportininkus, trenerius, kitus personalo atstovus - valdytų visuomeninė organizacija. Valstybės investicija būtų į turto valdymą. Visos kitos investicijos ateitų iš visuomeninės organizacijos“  - teigė E.Urbanavičius.
 

Būtent dėl šio klausimo šiandien, gegužės 5-ąją, tarsis KKSD, LTOK ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos vadovai.

„LOSC įsivaizduojamas kaip viešoji įstaiga, kurios dalininkais galėtų būti valstybė ir LTOK. Ir abu dalininkai skirtų savo lėšų dalį“, - paaiškino D.Gudzinevičiūtė. Tačiau sporto įstatyme apie tai kol kas nerašoma.

Šiaulių savivaldybės Sporto skyriaus vedėjas G.Jasiūnas irgi išsakė nuogąstavimus dėl naujojo įstatymo.

„Čia kalbama tik apie švietimo įstaigas, o nekalbama apie sportinio ugdymo centrus. Didžiųjų miestų savivaldybių nuomone, švietimo sąvokos visai neatitinka sporto situacijos. Švietimo bendruomenė į sportą žiūri kaip į atskirą sritį, šiek tiek giminingą dėl užimtumo skatinimo. Bet švietimas yra sporte tol, kol nėra siekiama profesionalių rezultato. O kai pradedama siekti profesionalaus rezultato, tolstame nuo švietimo sąvokų. Švietimo įstaigose yra privaloma mokslo metų pradžia ir pabaiga. Kaip sporto įstaigoje padaryti vienodą mokslo metų pradžią ir pabaigą, kai skiriasi sporto šakose sezonai. Be to, treneris prilyginamas pedagogui ir turi 56 dienas atostogų. Parodykite normalų trenerį, kuris gali tiek atostogauti? Nerealu. Todėl treneriai nelegaliai dirba savo atostogų metu. 
 

Džiugu, kad sportas iš viso turi savo įstatymą. Nes kultūros sritis tokio neturi. Yra tik kultūros centrų įstatymas. Kur labai aiškiai sureglamentuota, kokie kultūros centrai nacionalinio lygmens, savivaldos, vietinio, kaip jie dirba, kuo vadovaujasi. Mes, turėdami sporto įstatymą, nesugebame to reglamentuoti“, - stebėjosi G. Jasiūnas.

 
Kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija)>>>