"Esam kaip broliai Lavrinovičiai"

Mūsų šalyje vis dar įprasta manyti, kad futbolas yra vyrų žaidimas, todėl daug kas į jaunų merginų sprendimą pasirinkti šią sporto šaką žiūri kiek kreivai. Ką jau kalbėti, kai futbolą pasirenka dvi seserys.

 

MFA “Žalgirio” komandoje toks atvejis kaip tik ir yra. Iš Kaišiadorių kilusioms Miglei ir Sonatai Stankevičiūtėms nuo mažens labiau rūpėjo ne paguldyti lėlę, o išsiaiškinti nuošalės taisyklę.

 

Kaip bus toliau jos nežino, tačiau šiandien jos yra komandos draugės bei su sostinės MFA “Žalgiriu” savo pagrindinių tikslų siekia futbolo aikštėje.

Miglė: Pliusas yra tas, kad futbolas suartina mus: turime apie ką pakalbėti, viena kitą padrąsiname ir patariame per varžybas, praleidžiame daugiau laiko kartu. Taip pat skatina labiau stengtis, kad nepasirodytum prasčiau už sesę.

 

O minusai.. Aš net nežinau, ar tai minusas, bet ta konkurencija tarpusavyje. Kadangi abi esame gynėjos, tai prieš varžybas visada kyla klausimas, kurią čia dabar išleis į startinę sudėti. Gal mane, gal sesę, o gal abi. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, visada džiaugiuosi už sesę, nors ir tenka kartais pašildyti suoliuką (šypsosi).

 

Sonata: Nežinau ar tai galima būtų pavadinti minusu, bet jaudulys dėl sesers žaidimo, nukritimo ar kažkokių klaidelių, iš tikrųjų sunkiai leidžia susikaupti žaidimo metu.

 

Na, o pliusai, tai žinoma – palaikymas bei mažytė konkurencija, kuri verčia vis labiau tobulėti. Taip pat turime skirtingus draugus, skirtingus pomėgius, mažai leidžiame laiką kartu, taigi futbolas mus suartina.

Miglė: Manau dėl to, kad ji žaidžia protingai: priėmusi kamuolį, nemuša jo bet kur, kad tik atsikratytų nuo savęs, o priešingai – stengiasi tiksliais, trumpais perdavimais, neperlaikydama kamuolio padėti atakuoti varžoves, o kada reikia, aršiai gintis. Taip pat per varžybas net per skausmus atiduoda visa save, visas jėgas, kad padėtų komandai pasiekti reikiamo rezultato.

 

Sonata: Pripažinsiu, kad per paskutiniuosius metus Miglė stipriai patobulėjo, puikiai tvarkosi gynyboje. Žaviuosi jos ryžtu, užsispyrimu, noru žaisti futbolą ir matau jos dideles pastangas. Būtent todėl ji yra gera futbolininkė.

Miglė: Na, ji juk ne vienerius metus atstovavo Lietuvos tiek U-17, tiek U-19 rinktinėms, tai ar ji gali būti bloga futbolininkė, spręskite patys (šypsosi).

 

Sonata: Niekada negalėčiau pasakyti, kad mano sesuo yra bloga futbolininkė. Blogų futbolininkų nėra, visi klysta ir iš savo klaidų mokosi, jei neklystume, nubūtų kur tobulėti.

 

Sonata: Na mes tokios savotiškoks seserys (šypsosi). Net nežinau, į ką mes čia glėtumėm būti panašios, tikiuosi Miglė turės minčių.

 

Miglė: Nežinau kodėl, bet pirmieji į galvą šovė broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai (juokiasi). Galbūt dėl to, kad abu yra sportininkai, abu atstovavo Lietuvos krepšinio rinktinei, kaip ir aš su Sonata – futbolo, abu yra linksmo charakterio ir mėgsta pasijuokti vienas iš kito. Mes to irgi nevengiame.

Miglė: Tikriausiai žymiai labiau stengčiausi žaisti, parodyčiau ir padaryčiau viską, ką galiu, kad įrodyčiau, kuri iš mūsų visgi yra geresnė (šypsosi).

 

Sonata: Nepasikeistų. Futbolas yra komandinis žaidimas, todėl, kaip ir visada, stengčiausi nepavesti savo komandos ir atiduoti visas jėgas. Kaip tik, gal net smagu būtų pakonkuruoti su seserimi.

 

Miglė: Iš tikrųjų, tai net nežinau. Buvo atvejų, kai Sonata išvykdavo atstovauti rinktinei į kitą šalį, pvz., Slovėnija, porai savaičių, bet mes ryšio nelabai palaikydavome, nespėdavome išsiilgti tikriausiai per tiek laiko viena kitos. Na, bet jeigu to laiko būtų daugiau, manau susiskambintume ar susirašytume bent kartą į savaitę tikrai.

 

Sonata: Visų pirma, tai būtų labai keista, jei mus skirtu tiek kilometrų, nes turbūt ilgiau nei savaitę nesimatę nebuvom. Manau, rasčiau laiko kasvakariniams pokalbiams.

 

Miglė: Manau Sonata.

 

Sonata: Na, baudiniai, kaip daug kas sako, yra sėkmės dalykas. Todėl nelabai norėčiau išskirti vienos iš mūsų, bet jei mums abiem reiktų nuspręsti, kuriai iš mūsų eiti mušti baudinį, manau eičiau aš (šypsosi).

Miglė: Kiek pamenu, tai abiem reikėjo nemažai laiko tai išsiaiškinti. Aiškino tiek treneriai, tiek komandos draugės. Bet tikriausiai Sonatai tai pavyko padaryti greičiau ir dar, kiek pamenu, man padėjo suprasti, kas tai per dalykas.

 

Sonata: Sunku pasakyti. Tai įvyko prieš nemažai laiko. Kai tik pradėjomw žaisti futbolą, mums abiem nuošalė buvo labai didelis klaustukas, bet jei gerai pamenu, tai aš pirma užsidegiau sužinoti, kas tai yra. Trenerių bei komandos draugų pagalba, išsiaiškinau, o tada padėjau ir Miglei suprasti.

 

Miglė: Per visą savo gyvenimą esu labai daug būrelių lankiusi: nuo dainavimo ir šokių, iki plaukimo ir dailės. Tačiau kai pradėjau lankyti futbolo treniruotes, daugiau jokių kitų veiklų man nebereikėjo. Užkabino ir nebepaleidžia manęs tas futbolas ir tiek. Net negaliu paaiškinti to.

 

Sonata: Iš tikrųjų net nežinau. Tiesiog taip atsitiko. Nuo pat mažens aš su Migle buvom labai aktyvios, lankėme daugybę užsiemimų, pradedant nuo dailės būrėlio iki “street dance”. Nei vienam būrelyje neužsibūdavome ilgiau nei metus, iki tol, kol susipažinome su futbolu. Nežinau, ar tai buvo puikių trenerių, puikaus kolektyvo įtaka, pats žaidimas ar dar kažkas, bet nuo tada futbolas mums tapo neatsiejama gyvenimo dalis.