Ar kam nors reikalinga demokratija LFF?

Kam reikalinga demokratija Lietuvos futbolo federacijoje? Niekam.
 

Ketvirtadienį įvyko Lietuvos futbolo federacijos konferencija. 77 teisę joje balsuoti turėjusių jos narių didžiule balsų daugumą priėmė LFF įstatų pataisymus, kurie jau ir taip dideliu demokratiškumu negarsėjančią organizaciją, kurioje tradiciškai svarbūs klausimai būdavo sprendžiami įvairiais užkulisiniais susitarimais, pastūmė dar toliau nuo demokratijos ir plataus visos futbolo bendruomenės dalyvavimo valdyme.
 

Vykdomojo komiteto narių Artūro Krukio ir Stasio Stankaus siūlymu buvo gerokai apribotos konferencijoje renkamo LFF prezidento teisės, o svarbiausia persona futbolo valdyme tapo šiek tiek išplėsto (nuo 13 iki 20 narių) LFF Vykdomojo  komiteto skiriamas generalinis sekretorius.

 

Tiesa, prieš visa tai konferencija priėmė metus su trupučiu LFF prezidentu dirbusio Edvino Eimonto atsistatydinimą. Turėjusio visai kitokį požiūrį į įstatų pakeitimus ir siūliusį kaip tik demokratizuoti futbolo valdymą.
 

E. Eimontas siūlė pakeisti visą narystės LFF sistemą. Dabar tiesioginiais LFF nariais, konferencijoje turinčiais po penkis balsus, yra apskričių ir šakinės futbolo asociacijos. Dabar jau buvusio LFF prezidento pateiktame projekte tiesioginiais nariais, turinčiais balsą konferencijoje, buvo siūlomi visi Lietuvos futbolo klubai.
 

Tokia sistema iš tiesų daug ką futbolo valdyme pakeistų. Ir susitarimų užkulisiuose meistrams taptų žymiai sunkiau veikti. Ką tu prasuksi, kai yra 200 balso teisę turinčių nepriklausomų vienas nuo kito narių – tai ne susitarti su šakinės asociacijos prezidentu, kuris, pagal tos asociacijos įstatus, į konferencijos narius paskiria ištikimiausius sau žmones.
 

Čia net ir senieji LFF rinkimų propagandos metodai – kampuotų vyrukų pasirodymas – nesuveiktų.
 

Ir įtraukta būtų praktiškai visa futbolo bendruomenė.
 

Bet būtent to dabartiniams realiems Lietuvos futbolo valdovams – VK nariams tikrai nereikia. A. Krukio ir S. Stankaus įstatų pakeitimų projekte klubams parodyta špyga.
 

Faktas, kad demokratija tikrai nereikalinga tiems apskričių vadovams, kurie arogantiškai vadina klubus „komandėlėmis“ ir tik ginčijasi, kiek jų iš tiesų galima laikyti klubais.


 

Nesvarbu, kad LFF įstatuose juodu ant balto parašyta, kad klubas yra tiesiog juridinis asmuo, turintis futbolo komandą. Ir kad tie juridiniai asmenys ir išrinko tą poną Apskrities federacijos prezidentu ir bent jau teoriškai jis turėtų atstovauti jų interesams.
 

Jis negali pritarti E. Eimonto planui dar ir dėl to, kad bijo Vilniaus. Nes Vilniaus regionas tokiu atveju turėtų 55 narius, o jo apskrityje sunku atrasti komandų tam, kad būtų galima surengti visavertį jos čempionatą.
 

Bet ir tam pačiam Vilniui to vargu ar reikia. Nors Vilniaus regiono futbolo sąjunga išplatino pareiškimą, kuriama teigiama apie klubų įtraukimo į LFF valdymą būtinumą, ne visi jos nariai balsavo už buvusio LFF vadovo pateiktą projektą. Kai kurie jų pasirinko nuosaikesnį alytiškio Gedimino Daukšio siūlymą apsiriboti A, pirmosios, antrosios ir trečiosios lygos klubais. Tai yra – nepriimti į futbolo bendruomenę Sekmadienio futbolo lygos klubų, kurie kaip tik ir sudaro VRFS narių daugumą.
 

Ar pasikeitimų, įsiliejimo į LFF valdymą, reikia SFL klubams? Irgi vargu. Užkulisiuose revoliucingomis nuotaikomis besidalinę, jie visiškai ignoravo E. Eimonto idėjų palaikymo akciją prie viešbučio „Crowne Plaza“, kurią rengė saujelė entuziastų. Gavusių net savivaldybės leidimą dideliam žmonių sambūriui. Nors SFL komandų žaidėjai skaičiuojami tūkstančiais, akcijoje dalyvavo vos apie dešimtį žmonių.
 

Neatėjo ir minios futbolo gerbėjų, liejančių savo nuoskaudas įvairiuose interneto komentaruose, vis reikalaujančios futbolo konservatorių pasitraukimo iš federacijos, su LFF valdytojais siejančios apgailėtiną šalies futbolo stovį.
 

Susidaro įspūdis, kad iš tiesų demokratinių permainų labiausiai reikia žurnalistams, vis rašiusiems apie kovas futbolo federacijoje, narpliojusiems priešininkų pajėgumus ir akivaizdžiai palaikiusiems demokratijos šalininkų pusę.
 

Todėl nėra ko stebėtis, kad savo rimčiausių priešininkų Vykdomojo komiteto nariai į konferenciją neįsileido.