Šuolininkė neaukos sveikatos dėl komercijos

Šiemet „Deimantinės lygos“ pirmo etapo varžybas gegužės mėnesį Judžine (JAV) šuolių į aukštį varžybas laimėjo pasaulio čempionė rusė Marija Kučina-Lasickienė (2 m 3 cm), o vilnietė Airinė Palšytė per apšilimą patyrė atsispiriamosios kairės kojos sėdmens traumą.
 

Antroji šių dviejų sportininkių akistata turėtų įvykti rugpjūčio mėnesį per pasaulio čempionatą Londone, nes A. Palšytė iki planetos pirmenybių nežada rungtyniauti tarptautinėse varžybose.  

Ar jau išsigydei traumą, pradėjai normaliai treniruotis?, - paklausėme A. Palšytės

Netgi būdami traumuoti, sportininkai neguli lovoje ir nelaukia, kada ta trauma išgis.  Iš pradžių galvojau, kad mano patirta trauma – nieko baisaus, paviršinis dalykas,  o paaiškėjo, kad vienoje vietoje buvo daugiau pažeidimų. Šis raumuo man ypač svarbus, nes, atsispiriant šuoliui ir kylant į viršų, pajuntu skausmus. 

Dabar vyksta gydymosi procesas, siekiant neprarasti sportinės formos, stiprinu kitus raumenis.  Kurį laiką negalėjau bėgti, šokinėti, tačiau tai man netrukdo lavinti jėgą, dirbti su štanga, svoriais.
 

Dabar jau ir bėgioju, atlieku specialius pratimus, įvairias procedūras. Kol kas jokių skausmų jau nebejaučiu, tereikia atgauti tą formą, kurią buvau pasiekusi žiemą ir kažkiek po jos.  Manau, kad ne tiek daug laiko prabėgs ir vėl grįšiu į šuolių sektorių. Tačiau dabar to nesinori skubinti, kaip padariau pavasarį po Europos čempionato. Jau atrodė, kad viskas neblogai. Kai išvykau į pirmąsias varžybas, jaučiausi tikrai gerai ir nesitikėjau, kad ta problemėlė, kuri tęsėsi nuo vasario mėnesio, ims ir dar labiau pagilins traumą. 

Dabar su trenere, kineziterapeutais, gydytojais nusprendėme, jog kuo ilgiau reikia išlaukti, kadangi pasaulio čempionatas Londone vyks tik rugpjūčio viduryje. Laiko tikrai yra pakankamai pasirengti būtent toms varžyboms.

Per pastarąsias dvi savaites skraidydavau pas Talino specialistus medikus, dariau įvairias procedūras. Lankiausi pas kineziterapeutus, gydytojus, su jais konsultavausi. Tai aukšto lygio specialistai, kurie šiuo metu gydo ir disko metiką Gerdą Kanterį, 2008-ųjų Europos uždarų patalpų šuolių į tolį čempionę Kseniją Baltą, kitus sportininkus.
 

Tai labai rimta estų medikų komanda. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentui Eimantui Skrabuliui, kuris man pasakė, kad, ko tik reikia, sakyk - tikrai ras geriausius specialistus. 

Toks kelias buvo atrastas. Padedant federacijos prezidentui Taliną vykau kartu su mūsų rinktinės kineziterapeutu Mantu Lesnicku ir ieškojome geriausių gydymo kelių. 

Su sugrįžimais į Vilnių tas dvi savaites sportavau Taline, o dabar nuo praėjusio penktadienio treniruojuosi Vingio stadione. 

Porą savaičių planuoju treniruotis Vilniuje, o nuo liepos pradžios  vyksiu į Palangą, kur mums sudarytos puikios sąlygos sportuoti. 

Iki čempionato atsisakiau visų startų užsienyje. Kaupsiuosi ir, tose srityse, kurias teko šiek tiek užleisti, padirbėsiu dar papildomai. 
 

Per treniruotes iš tiesaus įsibėgėjimo, ne taip, kaip paprastai šokinėjama per varžybas, atlikau kelis šuolius.  

Mano darbas yra šiek tiek sutrikęs, bet esu nusiteikusi optimistiškai.  Su trenere (Tatjana Krasauskiene – aut. past.) kalbėjau, kad tada, kai galėsiu maksimaliai bėgti sprintą, šokinėti per barjerus, tada bus galima galvoti apie šuolius į aukštį. Tačiau, kaip jau minėjau, šito proceso stengsimės neskubinti, reikia išlaukti. Sportininkai dažnai tos kantrybės pritrūksta, kai tik pradeda geriau jaustis, viską bando daryti maksimaliai. Tos klaidos nenoriu daryti. Manau, kad, kiek reikės, tiek ir lauksiu. Tačiau bet kokiu atveju iki Lietuvos čempionato startų užsienyje teks atsisakyti, nors buvau susiplanavusi „Deimantinės lygos“ varžybas. Tačiau komerciniais tikslais tikrai neverta aukoti savo sveikatos.   

Jeigu viskas bus gerai, jame planuoju dalyvauti. Jau minėjau, kad nuo liepos pradžios iki beveik paties pasaulio čempionato pradžios planuoju dalyvauti treniruočių stovykloje Palangoje. Tai vieta, kur puikios sąlygos ir man niekuo nereikia rūpintis, pajūris padeda ir įvairiems gijimo procesams.  
 

Treniruosiuosi Palangoje ir tikiuosi, jog liepos antroje pusėje galėsiu šokinėti per Lietuvos čempionatą. Tik galbūt prisisaugosiu, nedemonstruosiu aukščiausios sportinės formos.  

Negaliu sakyti, ar atsilieps, ar ne. Iki pasaulio čempionato dar daugiau nei šešios savaitės. Tai pakankamas laiko tarpas pasirengti vienoms varžyboms. Tačiau kai yra nenutrūkstamas pasirengimo procesas, yra lengviau pasiekti gerą sportinę formą nei tada, kai yra tam tikrų trikdžių.  Bet turiu keletą puikių pavyzdžių, kuomet po sunkios traumos (plyšo dvigalvis raumuo), visą mėnesį beveik nesportavau, o per pirmąsias varžybas pagerinau Lietuvos rekordą. Tai buvo 2014-aisiais. Prisiminus tą momentą, atsiranda didelis optimizmas. Gerai žinau, kad, jeigu būsiu sveika, galiu siekti kuo aukštesnių rezultatų.
 

Žinoma, drąsiai teigti, kad ateisiu ir peršoksiu 2 metrus bei pasiimsiu medalį, tikrai negaliu. 

Rusė Marija Lasickienė šiemet yra įveikusi 2 m 4 cm, tai rodo dideles jos galimybes svariai startuoti ir Londone.  Ši sportininkė yra išsiilgusi tarptautinių startų. Jos treniruočių metodika, didelį dėmesį skiriant psichologijai ir hipnozėmis, manau, padės rusei peršokti 2 m ir daugiau. 
 

Tiek, manau, prireiks, norint nugalėti Londone. O dėl kitų vietų bus ypač atkakliai kovojama. 

Šuolių į aukštį lygis yra pakankamai įkandamas, man belieka gerai reabilituotis, susikaupti ir, manau, per pasaulio čempionatą šokinėsiu be kojos skausmo. 

Manau, kad, jeigu jos vyras yra tiek lietuvis, kiek skelbiasi, tai turėti pats ją išmokyti. Mes su ruse kartu šokinėjame nuo jaunimo amžiaus, bet nesame labai artimos draugės.  
 

Rusijos šuolininkė praktiškai nešneka angliškai, o aš rusiškai nors ir gali susikalbėti, bet tai nėra ta kalba, kuria šnekėčiau laisvai. Be to, nebuvo ir progų, jog galėtume ilgiau pabendrauti. Yra tam tikras kalbos barjeras, todėl ir nevyksta mudviejų komunikacija. 

Ji nėra iš tų, kuri labai komunikuotų ir bendrautų su savo varžovėmis. Tačiau tai nereiškia, jog su ja esame kažkokios priešininkės. Su pasaulio čempione visada maloniai pasisveikiname, bet tai nėra kažkokia super artima draugystė, kad jai rašyčiau, skambinčiau, klausčiau, kaip jai sekasi.  Man jau geriau pasišnekėti su Latvijos, Estijos sportininkėmis, kurios priklauso mano vadybininkei. Su jomis ir pasikeičiame latviškais, estiškais ir lietuviškais žodžiais.