Ir vardadienis, ir jubiliejus

Jubiliejų J. Čirūnas sutiks vandensvydininkų, draugų ir artimųjų būryje Kauno jachtklube.  Porą dienų prieš tai jis susirengė į Ruklą pagrybauti ir miško gėrybėmis žada pavaišinti savo bičiulius, kurie puikiai žino jubiliato didelius kulinarinius sugebėjimus. 
 

Jonas Čirūnas – neeilinė Lietuvos vandensvydžio figūra. Garsus sportininkas, treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas. 
 

Kaip vertinate savo aštuonias dešimtis metų?, - paklausėme J. Čirūno.

Man dar vis nesijaučia, kad jau tiek. Yra toks pavyzdys: klausia generolo, ar jis dabar norėtų būti leitenantu. Aišku, norėčiau, atsako. Leitenantas jaunas ir gražus, o dabartinis generolas senas ir netikęs. 
 

Labiausiai įsiminė metai, kada Lietuvoje buvo didžiausias vandensvydžio suklestėjimas. 
 

Užaugo gera komanda, kuri 1979-aisiais per SSRS tautų spartakiadą, dalyvaujant ir keturioms užsienio komandoms, užėmė dešimtą vietą. 
 

Per SSRS aukštųjų mokyklų studentų vandensvydžio čempionatą Minske  „Politechnika“, kurią treniravo Kęstutis Šmitas, buvo ketvirta.  
 

„Politechnikos“ komanda buvo vadinama „profesorių komanda“, nes visi žaidėjai buvo baigę aukštuosius mokslus.  Aš irgi buvau kalbinamas studijuoti Politechnikos institute, žaisti toje komandoje, tačiau atbaidė fizika, matematika. Pasirinkau Kūno kultūros institutą. 
 

Treneris Kęstutis Šmitas kiek pyktelėjo, ir buvau savotiškai nubaustas: manęs neįtraukė į Lietuvos rinktinę, žaidusią I SSRS tautų spartakiadoje. 

Tačiau vėliau dalyvavau visose SSRS tautų spartakiadose: trijose žaidžiau, trijose buvau Lietuvos rinktinės treneris, o dar dvejose teisėjavau. 

Kurį laiką buvau Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas. Žaidžiau puolėjo pozicijoje, devynis kartus tapau Lietuvos čempionu. Atstovavau Kauno „Pramprojektui“ ir „Raudonajam spaliui“. 

Man dar ir šiandien akyse III SSRS tautų spartakiada Maskvoje. Tada pelniau devynis įvarčius ir buvau vienas rezultatyviausių spartakiados žaidėjų.

Iki šių dienų turiu išlaikęs visus savo apdovanojimus, taures, diplomus, prizus, nuotraukas.

Ne. Atstovavau Kauno „Žalgirio“ jaunių krepšinio komandai, per SSRS jaunių pirmenybes iškovojome ketvirtą vietą. 
 

Lygiagrečiai žaidžiau krepšinį ir vandensvydį. Teko rungtyniauti su dailininku Stasiu Krasausku, kuris buvo mūsų komandos kapitonas. 

Vandensvydį pradėjome žaisti, neturėdami nieko – tik Lampėdžių ežerą. Pirmenybės dar vykdavo Zarasuose, nes žiemos baseinų nebuvo. 

Per visą Lietuvos vandensvydžio istoriją buvo pakilimų, bet buvo ir nuosmukių. Vienu metų buvo susibūrę net 12 komandų. 

Mano gyvenime dar buvo ir futbolas bei ledo ritulys. Kai praėjusiais metais Lietuvos ledo ritulio federacija minėjo savo 90 metų jubiliejų, neužmiršo ir manęs – padovanojo ritulį.  

1961-aisiais tapau treneriu, pavyko išugdyti dvi puikias vandensvydininkų kartas, mano vadovaujamos komandos dominavo Lietuvos vandensvydyje. 

Iš aktyvaus trenerio darbo buvau priverstas pasitraukti 2005–aisiais. Suaugusius žaidėjus teko iškeisti į vaikus. 

O prieš dešimt metų iš vandensvydžio buvau visiškai išstumtas, tapau niekam nereikalingas.      

Teisėjavau per Maskvos ir Seulo olimpines žaidynes. Turėjau teisėjauti ir Los Andželo olimpiadoje. 

Skridome į Ameriką, o nutūpėme Kuboje, Havanoje. SSRS boikotavo olimpines žaidynes ir buvau priverstas grįžti namo.  

Tačiau Los Andžele vis dėlto buvau. Metais anksčiau ten vyko olimpinės savaitės – Pasaulio taurės - vandensvydžio varžybos, kuriose teisėjavau. 

Paskutinį kartą teisėjavau Barselonoje 1991-aisiais per tarptautinį turnyrą. Man buvo patikėta vadovauti rungtynėms dėl trečiosios vietos.  

Buvo paskelbta, kad vienas iš teisėjų yra Jonas Čirūnas, bet ne SSRS, o – Lietuva. Visiems nuolat sakydavau, kad esu iš Lietuvos. 

Kas iš to. Žinoma, norėtųsi, kad Lietuvoje būtų daugiau baseinų, vandensvydžio komandų, trenerių, kurie šiandien skaičiuotini vos ne ant vienos rankų pirštų, kad Lietuvos sporto universitete būtų vandensvydžio specializacija. Tačiau ar aš viso to sulauksiu? Kažin.

* * * 

 

Jonas Vidmantas Čirūnas gimė 1937 m. birželio 24 d. Kaune. 1962 baigė LVKKI. Treneris -  K. Šmitas. 1956-1971 m. Lietuvos vandensvydžio vyrų rinktinės žaidėjas, Pabaltijo čempionas (1966 m.).  Žaidė Kauno rinktinėje, Kauno „Pramprojekto“, „Raudonojo spalio“ vyrų vandensvydžio komandose. 

Devynis kartus Lietuvos čempionas (1956-1958 m., 1963 m., 1967 m. su Kauno komanda, 1961 m.,  1962 m., 1964 m. su „Pramprojektu“, 1968 m. su „Raudonuoju spaliu“, Lietuvos taurės laimėtojas (1961 m., 1966 m. 1968 m. 

Lietuvos vandensvydžio rinktinės vyr. treneris r. (1971-1984 m., 1992-1998 m.). Nuo 2000 m. - Kauno plaukimo mokyklos vandensvydžio treneris, nuo 1998 m. klubo „Ruonis“ prezidentas. 

J. Čirūno treniruojamas „Raudonasis spalis“  net 15 kartų tapo Lietuvos čempionu, „Lituanica“ - 11, „Dainava“- 1 kartą. 

FINA tarptautinės A kategorijos teisėjas (1982), Lietuvos vandensvydžio federacijos  teisėjų kolegijos pirmininkas  (1961-1979 m.). 

Teisėjavo SSRS tautų spartakiadose (1983 m., 1987 m.), Maskvos (1980 m.), Seulo (1988 m.) olimpinėse žaidynėse, pasaulio vandensvydžio čempionatuose Ekvadore (1982 m.), Italijoje (1984 m.), Ispanijoje (1986 m.), Pasaulio taurės varžybose Los Andžele (1983 m.) ir Barselonoje (1991 m.), Europos čempionatuose Romoje (1983 m.), Sofijoje (1985 m.) ir Bonoje (1989 m.), pasaulio universiadose Bukarešte (1981 m.) ir Zagrebe (1986 m.), pasaulio „Draugystės“  varžybose Havanoje (1984 m.), pasaulio „Geros valios“ žaidynėse Maskvoje (1986 m.).