Tradicijos nenutraukė net kruvini šūviai

Birželio 30 – liepos 2 d. Kaune ir Druskininkuose vyks X Pasaulio lietuvių sporto žaidynės (PLSŽ), skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Sporto metams.

Žaidynėse dalyvaus 4 022 (1 266 užsienio ir 2 756 Lietuvos) sportininkai iš 16 šalių. 

Žaidynių programoje – 19 sporto šakų varžybos. Daugiausia sportininkai dalyvaus krepšinio (764 dalyviai), stalo teniso (314), futbolo (307), šaudymo (302) ir tinklinio (273) varžybose. Kalnų slidinėjimo susitikimuose jėgas bandys 214 slidininkų, keliautojų sporto šakai atstovaus 212, tenisui – 207, lengvajai atletikai – 191, jėgos trikovei – 182, boulingui – 162, plaukimui – 162 ir t. t.

Gausiausia bus Amerikos lietuvių sporto delegacija (276), jų sportininkai dalyvaus daugiau nei dešimties sporto šakų varžybose. Amerikos lietuviai atsivežė penkias vyrų, dvi moterų ir dvi vaikų krepšinio komandas, kuriose – 151 žaidėjas. Gausios ir Jungtinės Karalystės (259), Latvijos (137), Baltarusijos ir Lenkijos (po 108), Rusijos (107), Australijos (61) delegacijos.

Varžybos vyks 22 sporto bazėse Kaune, o kalnų slidinėjimas – Druskininkų žiemos pramogų komplekse „Snow arena“.

Kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus yra glaudžiai susijęs su visomis iki šiol vykusiomis Pasaulio lietuvių sporto žaidynėmis. Jis – 1983 m. II PLSŽ Čikagoje organizacinio komiteto pirmininkas, 1991 m. buvo JAV lietuvių delegacijos IV PLSŽ Kaune vadovas, o per IX PLSŽ Klaipėdoje uždegė žaidynių ugnį. Įžiebti ugnį jam patikėta ir šių metų žaidynėse.

Iš PLSŽ organizavimo dalyvių dar gyvas Rimantas Dirvonis. Jis man buvo vienas iš tų stiprių ramsčių Čikagoje organizuojant antrąsias žaidynes. Nei pirmųjų Toronte, nei trečiųjų Adelaidėje žaidynių pagrindinių organizatorių jau nėra tarp gyvųjų. 1983 m. Čikagoje man teko organizuoti antrąsias žaidynes, vyko 12 sporto šakų varžybos, kuriose dalyvavo 1 126 sportininkai. 
 

Tada per žaidynių baigiamąjį aktą pasiūliau, kad, jeigu jau vyksta Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, jose turi dalyvauti ir Lietuva. Atsilieps ar neatsilieps, bet lietuvius iš Lietuvos būtinai turime pakviesti. Tas mano pasiūlymas buvo šiltai sutiktas visų žaidynėse dalyvaujančių delegacijų.

Mano svajonė išsipildė: trečiosios žaidynės vyko 1988 m. Adelaidėje, Australijoje. Jose jau dalyvavo ir Lietuvos sportininkai. Su tomis pirmosiomis trimis Pasaulio lietuvių sporto žaidynėmis esu glaudžiai susietas, dalyvavau jų organizaciniame darbe. Įskaitant net Adelaidėje vykusias žaidynes, su kurių organizacinio komiteto pirmininku Jurgiu Jonavičiumi palaikiau nuolatinį ryšį ir jam teikiau vieną kitą pasiūlymą. 

Lietuvių žaidynes daugmaž sieju su 1938 m. vykusia I Lietuvos tautine olimpiada Kaune. Buvau bebaigiąs pradžios mokyklą, būsimasis gimnazistas ir nuo tos dienos olimpiada turbūt mano gyvenime įskiepijo meilę sportui, man, jaunuoliui, leido pajusti, kokia didelė yra Lietuva. 

Kiek ten mūsų bebūtų, tačiau galvoju apie didžiąją Lietuvą, išsisklaidžiusią po visą pasaulį. Ir jaunimas, kuris atvažiuoja į sporto žaidynes, tai – mūsų ateitis, garantuojanti, kad PLSŽ bus dar ne viena ir ne dvi, gal ir 50. 

Mano gyvenime žaidynės nuo I Lietuvos tautinės olimpiados turi tą pačią vienijančią, uždegančią meilę Lietuvai ir sportui.

Pasaulio lietuvių bendruomenė tai minčiai pritarė, tačiau pagrindinis žaidynių organizavimas teko kanadiečiams, kurie tuo metu vadovavo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungai (ŠALFASS), o jos pirmininku buvo Pranas Berneckas. Tai buvo didelis lietuvių sporto organizacijų atsidavimas rengti PLSŽ.


 

Žaidynes nebuvo sunku organizuoti, nors darbo ir buvo daug. Sunku buvo pritraukti užtektinai lėšų, nes reikėjo nuomotis sporto sales, finansiškai paremti atvykstančius sportininkus, jiems ir svečiams užsakyti viešbučius. Čikagoje tuo metu jau veikė ne vienas stiprėjantis sporto klubas, buvo apie 1 000 įvairiose sporto šakose dalyvaujančio jaunimo. 
 

Sudarius žaidynių organizacinį komitetą, savo darbą kartu su klubais sėkmingai atlikome. Po žaidynių Pasaulio lietuvių bendruomenė net išleido specialų 40 puslapių leidinį „II Pasaulio lietuvių dienos“, kuriame buvo skirta vietos ir sporto rezultatams apžvelgti.

Pagrindinį žaidynių sportininkų kontingentą per II PLSŽ sudarė Amerikos ir Kanados sportininkai, tačiau su didele pagarba prisimenu ir Australijos lietuvius, kurie į žaidynes atvyko iš tolimiausio pasaulio krašto. Jų buvo apie 90, visi buvo pasipuošę vienoda sportine apranga.

Vienoje iš Čikagos Ilinojaus universiteto auditorijų su visomis numatytomis ceremonijomis buvo iškilmingai atidarytos žaidynės. Tą tradiciją, pradėtą Toronte, mes tęsėme ir PLSŽ deglą perdavėme Australijai.

Trečiųjų sporto žaidynių Australijos lietuviai tikrai nusipelnė, jie puikiai jas surengė, dalyvaujant ir sportininkams iš Lietuvos. Čikagoje išsakyta mano mintis virto kūnu. 

Be jokios abejonės, taip. PLSŽ dalyvauja sportininkai mėgėjai. Visose valstybėse, kur tik buvo susibūrusi lietuvių bendruomenė ir veikė sporto klubai, niekas profesionaliai kiekvieną dieną nesitreniravo. Nebuvo trenerių, išskyrus savus, kurie galėjo patreniruoti komandas.
 

Apie didelį šiose žaidynėse dalyvaujančių sportininkų meistriškumą negali būti ir kalbos. Kada vyko IV PLSŽ Lietuvoje, sporto organizacijų vadovai puikiai suprato, kad žaidynėse ne rezultatai svarbiausia. Pagrindinis žaidynių tikslas – dalyvaujančio jaunimo susivienijimas, bendravimas, pritraukimas į Lietuvą, lietuvybę. 

Toks visų žaidynių tikslas, nes užsienyje gyvenantys lietuviai savo meistriškumu negali prilygti Lietuvos sportininkų meistriškumui. Lietuvos sportas remiamas valstybės, o viso pasaulio lietuvių sportinis judėjimas – mėgėjiškas.

Jokios baimės nebuvo. Kai kurių sporto šakų net buvo daug norinčiųjų, negalėjome visų sportininkų vežti. Kai žaidynės atkeliavo į Lietuvą, liko neišdildomi įspūdžiai. Dar ir šiandien išgyvenu tą jausmą, kurį patyriau tada savo gimtinėje. Tada buvo pirmieji Lietuvos laisvėjimo žingsniai ir nekilo jokių abejonių, kad turime kuo geriau pasirodyti, parodyti Lietuvos žmonėms, kad išeivija gyva, kad gali deramai varžytis su viso pasaulio lietuviais ir išsiskirti organizuotumu.

Tai buvo neužmirštamas, tragiškas įvykis, tačiau jis neužgožė žaidynių. Toje tragedijoje mačiau mūsų tautos didybę, didelį atgimstančios Lietuvos žmonių susitelkimą. Puikiai prisimenu kiekvieną detalę nuo pirmosios žinios gavimo apie šiurpią tragediją iki laidotuvių Antakalnio kapinėse.
 

 Medininkų tragedija mano visą veiklą nukreipė visai kita kryptimi, ėmiausi ryžtingų veiksmų. Diplomatiniais kanalais kreipiausi į Amerikos prezidentą George’ą Bushą, kuris tuo metu lankėsi Maskvoje. Po ilgo proceso pavykus su juo susisiekti, pasakiau, kad mes, JAV lietuviai, esame Vilniuje ir dalyvaujame Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse, kad įvykdytas smurtas prieš ką tik susikūrusią ir vos pirmuosius žingsnius žengiančią valstybę, ir mes, kaip laisvos valstybės atstovai, valstybiniu mastu Maskvai norime pareikšti protestą. Prezidentas pažadėjo, kad į tai atkreips dėmesį.

Kai iškilo klausimas, ar nereikėtų nutraukti žaidynių, aš tam griežtai pasipriešinau, teigdamas, kad mes kapituliuojame prieš Kremliaus mestą iššūkį. Mano argumentas buvo toks: gerbdami ir pagerbdami žuvusiuosius, žaidynes iš dalies ir skiriame jiems pagerbti. 
 

Bet kokia kaina turėjome būti kartu, susitelkti, pagerbti žuvusiuosius, įprasminti jų gyvenimą. Tą mano tvirtą nuomonę parėmė tie, kurie iš pradžių manė kitaip ir nebeliko jokių abejonių, kad žaidynės vyks toliau.

Taip. Žaidynės sujungia, sutraukia viso pasaulio lietuvių jaunimą. Šiaurės Amerikos lietuvių kasmetėse sporto žaidynėse dalyvauja po 800 aktyvių sportininkų. Kitur tiek lietuvių nėra, kiek JAV. Manau, kad dabar JAV lietuvių bus dar daugiau, nes trečioji emigracijos banga atrideno daug jaunimo, o šis įsitraukė į sportinį judėjimą. 
 

Kiek stebiu ir žinau, ta veikla yra gana gyva. Kitose valstybėse skaičiai bus mažesni, tačiau sporto klubai sutraukia jaunuosius lietuviukus pabendrauti kartu. Bendravimas siejamas su lietuvybe, parodo, kad visų lietuvių organizacijų ryšys yra gyvas, reikalingas, o PLSŽ prie lietuvybės puoselėjimo taip pat prisideda, atlieka savo darbą. 

Žinoma. Lietuva yra pagrindas, visus jungiantis ryšys ir jis turi būti išlaikytas. Jis galbūt nebus toks stiprus ir platus kaip pirmosioms PLSŽ prasidėjus, nes Lietuva buvo visai kita nei šiandien. Lietuva dabar turi stiprų pagrindą, dalyvauja olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. 
 

PLSŽ yra simbolinis, jungiantis viso pasaulio lietuvių jaunimą renginys. Per sportą lietuvybę ir toliau reikia tvirtinti, palaikyti dvasinį ryšį ir Lietuva turi būti centras. 

Dėsiu visas pastangas, kad pasirengčiau žaidynėms. Žinoma, ne kaip sportininkas, o kaip stebėtojas.