"Į priekį vedė noras žaisti "Žalgiryje"

Šiemet 70-metį švenčiančio „Žalgirio“ komandoje žaidė šimtai futbolininkų, darbavosi dešimtys trenerių. Vieni legendiniame Lietuvos futbolo klube atliko didesnį, kiti – gal tik epizodinį vaidmenį. Bet tuo pačiu kiekvienas prisidėjo prie „Žalgirio“ legendos kūrimo.

 

Tiesa, 1987 m. R.Tautkus bronziniame SSRS čempionate sužaidė tik 9 rungtynes, tačiau vasarą vykusioje Universiadoje kartu su „Žalgiriu“ iškovojo nugalėtojų titulą. Iš viso SSRS pirmenybėse R.Tautkus sužaidė 120 rungtynių ir pelnė 1 įvartį, o taurės turnyre per 15 rungtynių pasižymėjo 2 kartus. Dar 3 rungtynes jis sužaidė UEFA taurės turnyre. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę R.Tautkus su „Žalgiriu“ tapo Baltijos šalių pirmenybių nugalėtoju, o paskutines rungtynes sužaidė 1990 m. Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyro finale. Po šio nesėkmingai susiklosčiusio mačo su „Žalgiriu“ atsisveikino didžioji dalis senbuvių, taip pat ir R.Tautkus.

 

Vis dėlto, nors šiuo metu buvęs žalgirietis mėgina atgaivinti Vilniaus „Panerio“ ekipą, tačiau „Žalgirio“ vardo iki šiol nepamiršo. „Man „Žalgirio“ pavadinimas reiškia viską. Aš per daug metų atidaviau tai komandai, kad būčiau jai neištikimas. Tiek futbole, tiek ir krepšinyje aš sergu tik už „Žalgirį“. Tai viso mūsų sporto, ne tik futbolo, flagmanas“, - prisimindamas „Žalgirio“ ekipoje praleistus metus teigė R.Tautkus.

 

Gimiau ir augau Kaune. Vaikystėje visai netroškau būti futbolininku. Labai norėjau būti dziudo imtynininku. Man patiko šis sportas, žavėjo ir tuo metu populiarūs filmai, kuriuose netrūkdavo įspūdingų kovos scenų. Ne kartą mėginau patekti į tuo metu „Dinamo“ bendrija priklausiusį dziudo būrelį, bet vis nebūdavo laisvų vietų. Teko rinktis kitas sporto šakas. Pas trenerį Jurijų Fiodorovą kartu su Šarūnu Marčiulioniu lankiau krepšinį, taip pat išbandžiau tinklinį, kulkinį šaudymą, plaukimą. Bet niekur ilgai neužsibūdavau. Kol galiausiai patekau pas futbolo trenerį Algį Žilinską. Jis Kauno 27-oje vidurinėje mokykloje rinko berniukų grupę ir aš į ją užsirašiau. 

 

Mano mama labai nenorėjo, kad aš žaisčiau futbolą. Vaikystėje mane kamavo migrena, būdavo labai stiprūs galvos skausmai, o jei atrodė, kad futbolas su tokia liga yra nesuderinamas. Visgi, per ašaras įsiprašiau. Tuo metu man buvo 12 metų. Tiesa, futbolą iki tol žaisdavau kieme, tad tai nebuvo visiškai naujas sportas. Pas mus žaidė kas tik norėjo ir galėjo – nuo 5-mečių pyplių iki 15-mečių ir vyresnių. Tame būryje buvo tikrai gerų futbolininkų, tad turėjau į ką lygiuotis.

 

Vos pradėjus treniruotis mūsų komandai teko žaisti rungtynes su Stasio Stankaus treniruojama sporto mokyklos komanda. Į rungtynes atėjau su vieninteliais batais, kokius tik turėjau. Man su jais žaisti neleido. Tad žaidžiau basas. Mes pralošėme dviženkliu skirtumu, bet S.Stankus atkreipė į mane dėmesį. Buvau ne pagal metus aukštas ir, neslėpsiu, storas. Bet taip pat ir užsispyręs, nemėgau pralaimėti. Sako, ateik pas mane į treniruotes, matysime, gal kas iš tavęs ir gausis. Pirmos treniruotės buvo skirtos svorio metimui. Treneris sudarė individualų treniruočių grafiką, skirtą ne tik futbolui, bet ir kūno stiprinimui, koordinacijos, greičio ir ištvermės lavinimui. Dirbau negailėdamas jėgų ir per tris metus pasivijau kitus vaikinus. Iš tiesų, patekęs į gerą komandą gali mokytis iš geriausių, lygiuotis į juos ir tobulėti. Reikia tik noro.

 

Gal aš niekada nebuvau techniškiausias komandos žaidėjas, bet ir nebuvau medinis gynėjas, mokantis tik griauti varžovus. Žaidžiau kietai, bet perėmęs kamuolį galėjau pirmu perdavimu pradėti komanos ataką. Kitu atveju „Žalgiryje“ tikrai nebūčiau žaidęs. „Žalgiris“ buvo visų mūsų svajonė, mes ir treniravomės pagal žalgirietišką metodiką. Nuo 16 metų pradėjau žaisti vyrų komandoje. Mane į savo gretas pasikvietė Kauno „Banga“. Tuo metu buvo reikalavimas, kad Lietuvos aukščiausioje lygoje žaidžiančios komandos privalo savo gretose turėti tris jaunius, o du iš jų turi būti aikštėje. Kaune tuo metu buvo net penkios komandos – „Inkaras“, „Kelininkas“, „Atletas“, „Politechnika“ ir „Banga“. Jos ir pasidalino S.Stankaus treniruotą grupę. Aš patekau į „Bangos“ komandą. Man tie du metai Lietuvos pirmenybėse buvo pati geriausia futbolo mokykla. Pirmose rungtynėse treneris leisdamas į aikštę pasakė, kad privalau uždengti pavojingiausią varžovų puolėją. Aš tuo metu nieko nežinojau apie Lietuvos čempionatą, tik turnyro lentelę pažiūrėdavau. Paklausiau, kuris, man parodė ir visą pirmą kėlinį jis žaidė be kamuolio. Arba buvo bauda, arba aš perimdavau jam siųstą kamuolį. Treneriui mano žaidimas patiko ir aš likau komandoje.

 

Labai daug davė ir speciali futbolo klasė. Nuo devintos klasės mes treniravomės kiekvieną dieną. Pirma treniruotė būdavo 7 val. ryto, antra po pietų, o sekmadieniais būdavo rungtynės. Treniruodavomės Žemės ūkio akademijos aikštėje, tad dar bent valandą reikėdavo važiuoti per visą miestą. S.Stankus buvo labai griežtas treneris, mes jo žiauriai bijojome, jis mus taip išspausdavo, kad net nebuvo minčių apie vakarėlius, linksmybės. Gyvenome tik futbolu, treniruotėmis ir rungtynėmis. Kai dabar pagalvoju, tai buvo pragariški metai, dirbome ir gyvenome kaip spartiečiai. Tačiau tokio dabro nauda ir efektas buvo akivaizdus.

 

Pasitraukti? Tokiu atveju būtum išdavęs komandą, draugus su su kuriais kiekvieną dieną liejai prakaitą. Kita vertus, mane į priekį vedė noras žaisti „Žalgiryje“. Nuolat girdėjome, kad mus stebi „Žalgirio“ treneriai, tad siekėme pasirodyti kaip įmanoma geriau. „Žalgirio“ komandą mačiau tik televizoriuje. Tiesa, kai man buvo 17 metų su Lietuvos jaunių rinktine oro uoste prasilenkėme su žalgiriečiais. Pamenu, kad tada pirmą kartą mačiau Kęstą Latožą, Valdą Kasparavičių, Benjaminą Zelkevičių ir kitas žvaigždes. Įspūdis buvo labai stiprus.

 

Nuo 1979 m. žaidžiau Lietuvos pirmenybėse, o ten tuo metu netrūko „Žalgiryje“ žaidusių futbolininkų, meistrų. Kiekvienos rungtynės su jais būdavo tikra meistriškumo mokykla. Buvome jauni, net ir miesto pirmenybėse nuo mėgėjų gaudavome į kaulus, bet ir duodavome grąžos. Buvome labai gerai pasiruošę fiziškai, žinojome kokias taktines schemas taikysime, gynyboje puikiai išnaudodavome nuošales. Tikrai nebuvome eiliniai kamuolį spardantys vaikai. Nenuostabu, kad iš tos mūsų grupės daug vaikų vėliau pateko ir į meistrų komandas.

 

1981 m. su Lietuvos jaunių rinktine užėmėme trečią vietą SSRS moksleivių spartakiadoje, buvau šios rintinės kapitonas, o po jos sulaukiau dviejų pasiūlymų. Klaipėdiečiai kvietė į SSRS Antroje lygoje žaidusį „Atlantą“, tiesiai į pagrindinę komandą. O vilniečiai siūlė prisijungti prie „Žalgirio“ dublerių kolektyvo. Pasirinkau Vilnių. Pradžia buvo sunki, gyvenome šešiese viename kambaryje, teko praeiti pragariškas pasirengimo sezonui stovyklas. Matydavau, kaip prieš sezoną į stovyklą suvažiuoja 50-60 futbolininkų, o pasilieka komandoje tik vienas ar du. Darbas buvo alinantis, visą mėnesį treniruodavomės bet kokiu oru, bet kokiomis sąlygomis. Visus į priekį stūmė konkurencija dėl vietos komandos sudėtyje. Visų tikslas buvo „Žalgiris“, bet norint jame žaisti reikėjo įdėti daug darbo, atlaikyti milžinišką konkurenciją.

 

Aš nebuvau nei greitas, nei staigus. Jei mane tikrintų pagal dabartinę metodiką, nustatytų, kad raumenyse greitųjų skaidulų praktiškai nėra. Tačiau buvau kibus, mokėjau perimti kamuolį, neblogai žaidžiau galva, galėjau pasistumdyti, netrūko ir jėgos. Technikos savybės buvo pakankamai geros – galėjau atlikti tikslų perdavimą, smūgiuoti į vartus.

 

Pamenu pirmą išvyką su „Žalgiriu“. Papuoliau į vieną kambarį su K.Latoža, savo kumyru. Pamenu, tada niekaip negalėjau apsispręsti, ar kreiptis į jį „jūs“, ar „tu“. Bet po truputį apsipratau, prasilaužiau. Pirmus metus buvau jauniausias komandoje, tad turėjau atlikti papildomas pareigas – paruošti kamuolius, surinkti juos po treniruotės, nešioti aprangą, surinkti inventorių ir pan. Toks savotiškas budintis. O ir kvadrate turėdavau iš karto eiti į vidurį. Kai patekdavau į tokį, kurio kraštuose stovėdavo Stanislovas Danisevičius, Algimantas Mackevičius, Vidmantas Rasiukas ir Valdas Kasparavičius, tai pusę valandos lakstydavau viduryje. Būdavo išeini du kartus iš vidurio, o visą likusį laiką lakstai liežuvį iškišęs. Bet ir tokios patirtys labai naudingos.

 

Į „Žalgirį“ atėjau 1981 m. Nors iki 1984 m. žaidžiau dubleriuose, bet visur keliaudavome su pagrindine komanda. Matėme, kaip jie treniruojasi, kaip ilsisi. Be abejo, tarp pagrindinės ir dublerių komandų buvo tam tikras atstumas, bet man tai netrukdė mėgautis žaidimu „Žalgiryje“.

 

Apskritai, tuo metu atrodė, kad „Žalgiryje“ praleidau visą gyvenimą. Man tuo metu vieneri metai truko dešimtmetį. Komandoje žaidžiau ilgai, bet visas čempionato rungtynes sužaidžiau tik 1989 m. Buvo ir negailestinga konkurencija, ir traumos. Tuo metu futbolas buvo daug kietesnis. Dabar dažnai rodo korteles už tokius veiksmus, kurie mūsų laikais net nebuvo laikomi pražangomis. Tada, jei pirmas paliesdavo kamuolį, gynėjas galėjo rėžtis į varžovą be jokių apribojimų. Kovodavome negailėdami nei savęs, nei kitų. Gynėme savo komandos draugus ir galėjome už juos bet ką padaryti. Už aikštės ribų tas bendravimas būdavo skirtingas, dėl amžiaus skirtumo su vyresniais bendraudavau ne taip artimai, kaip su bendraamžiais. Tačiau futbolo aikštėje buvome vieningi kaip kumštis.

 

Mano laikais „Žalgiryje“ buvo surinkti geriausi Lietuvos futbolininkai. Mes visi mokėjome žaisti, supratome futbolą, buvome labai gerai pasirengę fiziškai, treniruoti. Buvome tikrai labai gera komanda.

 

1985 m. SSRS čempionato rungtynėse su Vilniuje su „Neftči“ komanda iš Baku. Pirmame kėlinyje po mano ir Arvydo Janonio klaidos varžovai įmušė mums įvartį, bet antro kėlinio pradžioje aš rezultatą išlyginau. Pamenu, kad iš gynybos jungiausi į puolimą, Arminas Narbekovas iš dešinio krašto atliko perdavimą į baudos aikštelę, o aš vienu lietimu, griūdamas, pasiunčiau jį į vartus. Viskas vyko labai greitai, be jokių apmąstymų, automatiniu režimu. Tik po to pradėjau stebėtis, kaip čia viskas nutiko. O šiaip, nors įvartį pelniau gal tik vieną, bet perdavimų esu atlikęs gerokai daugiau. Be to, dar buvo SSRS taurės turnyras, kur man pavyko kelis kartus pasižymėti.

 

Pačios skaudžiausios – Vienoje su „Austria“. Mes neturėjome teisės jų pralaimėti, ypač po to, kai Vilniuje nugalėjome austrus, o svečiuose pirmi įmušėme įvartį. Iki šiol negaliu paaiškinti, kas mums nutiko. Tokių įvarčių praleisti aukšto lygio komanda paprasčiausiai negali. Trys įvarčiai krito po rikošetų, tokių dalykų vieneriose rungtynėse nebūna. Gal ir mūsų taktika buvo nelabai gera. Mane iš gynybos vidurio pervedė į dešinį kraštą ir tai nepasiteisino.

 

Iki šiol pamenu su Lietuvos jaunimo rinktine iškovotas pergales 1983 m. SSRS tautų spartakiadoje. Šiose varžybose  dalyvavo futbolininkai iki 20 metų. Tas turnyras prasidėjo labai apmaudžiu pralaimėjimu latviams, o baigėsi fantastiška pergale finale prieš rusus.

 

Ten mums viskas susiklostė neįtikėtinai gerai. Nors vos atvykę pralaimėjome pirmas rungtynes Pietų Korėjos rinktinei (2:3), bet niekas nepanikavo. Tuo metu Zagrebe buvo labai karšta, tad B.Zelkevičius nusprendė, kad treniruosimės tik vakarais, o iki pietų darome ką norime. Tai gal taip ir atrodė, kad kol kiti nuo ankstyvo ryto mankštinosi, prakaitavo, mes ilsėjomės, vėliau koja už kojos eidavome pietauti. Kadangi valgykloje buvo kondicionierius, tad mes ir ten praleisdavome bent dvi valandas. Po to iš lėto grįždavome į kambarius, o vakare, kai atvėsdavo, treniruodavomės. Tad gal kitiems atrodė, kad mes atvažiavome ilsėtis ir niekas mūsų labai rimtai nevertino. Bet su tokiu nusiteikimu mes puikiai žaidėme ir finale tuos pačius korėjiečius sutriuškinome 5:0.

 

Žinote, apmaudu tik dėl to, kad nespėjome pasistatyti Vilniuje Nacionalinio stadiono, nes pagal planą tais metais „Žalgiris“ jau turėjo ten žaisti. Kai išėjome iš SSRS pirmenybių, pradėjome ieškoti galimybių išvykti į užsienį. Pažadų buvo labai daug, bet galiausiai paaiškėjo, kad žaisti galime tik SSRS teritorijoje. Tad teko keliauti į Moldovą. Kvietė Maskvos „Torpedo“, Kaliningrado „Baltika“, bet aš išvykau į Kišiniovą. Man ten patiko, gal būčiau likęs ilgesniam laikui, bet tada ir pas juos prasidėjo neramumai, tad nusprendžiau išvykti. Po to dar pažaidžiau Vokietijoje, bet ir ten nepasilikau. Grįžau į Lietuvą, užsiėmiau futbolo laidų kūrimu ir prodiusavimu, dar šiek tiek pažaidžiau futbolą Vilniaus „Lokomotyvo“ komandoje. Baigęs karjerą dirbau Lietuvos futbolo federacijoje ir nuo futbolo iki šiol nenutolau.