Nuo aistros neatitolo

Futbolo bendruomenė – šventiškai nusiteikusi. Liepos 3 d. kultinei šios sporto šakos Lietuvoje asmenybei Rimantui Turskiui liepos 3 d. suėjo 60 metų. Vienas geriausių gynėjų mūsų šalies istorijoje ne tik paliko labai ryškų pėdsaką savo karjeros metais, tačiau iki šių dienų aktyviai bei sėkmingai dalyvauja su futbolu susijusioje veikloje.

 

Rimantas Turskis gimė Telšių rajone. Į antrajame pagal pajėgumą sovietų divizione rungtyniavusį Vilniaus „Žalgirį“, kurį drąsiai galima vadinti tuometine mūsų šalies rinktine, trenerio B.Zelkevičiaus buvo pakviestas 1977 m. 

 

Gynėjo debiutas įvyko 1978 m. rugpjūčio 26 d. rungtynėse tuometėje Ordžonikidzėje. Sėkmingu žaidimu R. Turskis greitai atkreipė futbolo specialistų dėmesį ir po 1979 m. Tautų spartakiados turnyro buvo pakviestas į Maskvos „Spartak“, kuris tais metais vėliau tapo Sovietų sąjungos čempionu. Nors esamų bei būsimų žvaigždžių (R. Dasajevas, O. Romancevas, V. Chidijatulinas, F.Čerenkovas, J. Gavrilovas ir kt.) pripildytoje komandoje per 1980 m. praleistą pirmą pusmetį žaidėjui įsitvirtinti nepavyko, vien dalyvavimas legendinio trenerio K. Beskovo treniruočių procese suteikė labai vertingos patirties.

 

1982 m. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo SSSR I lygos pirmenybes ir po ilgos pertraukos iškovojo teisę rungtyniauti aukščiausioje futbolo lygoje. R. Turskis ėjo komandos kapitono pareigas ir buvo išrinktas į simbolinę pergalingo sezono lygos žaidėjų rinktinę kaip geriausias savo pozicijos gynėjas. Paminėtą sezoną jis sėkmingai realizavo visus 4 jam patikėtus 11 metrų baudinius.

 

1983 m. po pirmojo varžybų rato Vilniaus „Žalgiris“, debiutuodamas aukščiausiajame futbolo divizione, sensacingai pirmavo, o čempionatą baigė garbingoje 5 vietoje. Prie to daug prisidėjo patikimai žaidusi gynybos linija – vartininkas V. Jurkus su gynėjais R. Turskiu, V. Kasparavičiumi, A.Janoniu ir K. Gražuliu.

 

1975 m. ir 1986 m. Kijevo „Dinamo“ bei 1981 m. Tbilisio „Dinamo“ iškovoti Europos taurių laimėtojų taurės titulai liudija, jog tuo metu sovietų futbolo čempionato lygis buvo pakankamai aukštas. Iki 1985 m. pabaigos šalies reprezentacinėje vienuolikėje gynėjas sužaidė 186 rungtynes. Vėliau R. Turskiui sunkiai sekėsi gydytis dėl bekompromsio bei pasiaukojančio žaidimo patirtas įsisenėjusias traumas ir epizodiškai rungtyniaudamas žemesnio lygio komandose į buvusias aukštumas jis nesugrįžo.

 

R.Turskio žaidimo išskirtinumas susijęs ne tik su ryškiomis lyderio savybėmis bei sėkmingu gynybinių funkcijų vykdymu. Fizine jėga ir greičiu pasižymėjęs gynėjas žavėjo elegancija bei ypatingais techniniais sugebėjimais – driblingu, netikėtais perdavimais, tiksliais tolimais kamuolio išmetimais iš užribio bei aktyviu dalyvavimu komandos atakuojančiuose veiksmuose. Vyresnės kartos futbolo mėgėjai su geranoriška ironija prisimena, kad R. Turskis tuo metu taip pat išsiskyrė ne tik žaidimu. Išvaizdus aukštaūgis žaidėjas nešiojo ilgus plaukus bei avėjo ne visuotinai avimus ADIDAS, o PUMA gamintojo bucus. 

 

Ne paslaptis, kad tuo metu jam priklausė didžioji dalis dailiosios lyties žiūrovių auditorijos simpatijų.

 

Pabaigęs futbolininko karjerą, R. Turskis nuo sporto nenutolo. Nuo 2001 m. jis netikėtai pradėjo akademinę veiklą įsidarbinęs lektoriumi Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centre. R.Turskio bei kito buvusio legendinio žalgiriečio Edvardo Malkevičiaus treniruojama VU futbolo komanda pastaraisiais metais 2 kartus iš eilės tapo Lietuvos studentų pirmenybių nugalėtoja. Treneris-lektorius negailėdamas laiko ir jėgų eilę metų puoselėja VU stadiono aikštės žolės veją Saulėtekyje, kuri yra geriausia Vilniuje. 

 

Jubiliatas dažnai padeda komentuoti futbolo varžybas, bendrauja su kitais futbolo veteranais, aktyviai diskutuoja bei siūlo sprendimus dėl šalies futbolo gyvenime kylančių problemų.