"Normatyvas - visos komandos nuopelnas"

Vos prieš 4 metus maratono distancijoje debiutavęs „Kauno maratono klubo“ sportininkas Remigijus Kančys rugpjūčio 6 d. bėgs Pasaulio čempionate. Prieš metus jam pavyko įgyvendinti ir savo olimpinę svajonę. 30 metų jubiliejų neseniai atšventęs sportininkas atviras, be komandos ir gerų treniruočių pagalbininkų tokį rezultatų augimą pasiekti būtų itin sudėtinga.

Praėjo kelios savaitės po stovyklos Italijoje. Kaip jaučiatės? Ar nespėjo užklupti buitiniai rūpesčiai namuose?
Gerai jaučiuosi. Gera sugrįžti namo. Stovykloje buvome apie mėnesį, visą laiką sunkiai treniravomės ir jau buvo pradėjęs jaustis nuovargis. O sugrįžus buitiniai rūpesčiai nespaudžia. Mano auklėtinių sezonas jau baigėsi. Visi pasiekė puikių asmeninių rezultatų, ne vienas iš įvairių varžybų grįžo su apdovanojimais. Dėl pagalbos juos ruošiant turiu būti dėkingas sesei Loretai. Tad dabar stengiuosi kiek daugiau pailsėti ir toliau treniruotis bei ruoštis rugpjūčio 6 dienos startui Londone ir užbaigti sezoną pačiam.

Stovyklavote kartu su Pasaulio čempionatui besiruošiančia klubo drauge Vaida Žūsinaite, Bėgiku Ignu Brasevičiumi. Jus treniravo olimpietė Inga Juodeškienė. Kartu treniravosi ir traumą besigydanti olimpietė Rasa Drazdauskaitė. Kokios patirties pasisėmėte iš šių patyrusių kolegų?
Stovykloje kartu gyvenome su Vaida ir Ignu. Su juo daugiausia kartu ir sportavome. Šį kartą Rasa daugiau buvo mums trenerė, o ne kartu treniravosi. Lydėdavo mus su dviračiu, patardavo, nurodydavo ką daryti. Galima sakyti, kad turėjome dvi treneres (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad į stovyklą vykome visa komanda. Visgi komandoje ruoštis ir treniruotis daug lengviau. Sunkiais momentais, kai jau atrodo nieko nesinori paragini vienas kitą, palaikai ir paskui net nustembi, kokių rezultatų tai padeda pasiekti.

Dėl patirties, tai labiausiai mano požiūris į sportą pasikeitė dar prieš porą metų, pradėjus treniruotis su Rasa Drazdauskaite. Ji jau tada turėjo daug patirties, pažįsta nemažai puikių užsieniečių atletų ir seka visas naujienas ir nebijo keisti, eksperimentuoti su treniruočių eiga. Kartu treniruojantis tiesiog jauti, kad kiekvienais metais treniruotės būna vis kitokios. Nors atrodo ar čia ar čia, tiesiog eini pabėgioti, bet kažkas visada būna naujai ir kitaip. Rasa pasižymi ir gera nuojauta, sugeba matyti kiek kuris sportininkas turi potencialo ir visada skatina siekti geresnio rezultato.



Liko vos porą savaičių iki starto Pasaulio čempionate. Prieš metus laukėte starto olimpiadoje. Kaip jaučiatės prieš antrą didįjį startą?
Laukiu starto ir tiek. Jaudulys yra, bet jis nei mažesnis nei didesnis. Tiesiog ruošiausi ir dirbau dėl šio starto, dabar reikia jo sulaukti ir nubėgti taip gerai, kaip tik galiu. Laukiu savo šventės ir tiek. Rėžimas varžybų bus toks pats. Penktadienį nuskrendame ir įsikuriame, šeštadienį lengva mankšta, sekmadienį startas. Techniniais darbais, kaip akreditacijomis, vandens taškais ir kitais reikalais rūpinasi trenerė. Mano mintys tik ties startu dabar.

Ar teko bėgti Londone ankščiau?
Neteko. Bet mačiau, kad bėgsime 4 ratus, tad trasą spėsiu apžiūrėti. Kol kas maratono varžybose be olimpiados teko dalyvauti tik Vokietijoje ir Lietuvoje.

2013 metais įveikėte pirmąjį savo maratoną Frankfurte. Nepraėjo nei 4 metai, o jau ruošiatės Pasaulio čempionatui ir jau žinote, ką reiškia bėgti olimpiadoje. Ar po finišo Vilniuje drįsote sau leisti pasvajoti apie tokius startus ir taip greit?
4 metai tai labai daug. Tikiu, kad kiekvienas sportininkas pasvajoja apie tokias varžybas, bet dažniausiai tokios galimybės atrodo mistika. Kai maratono distanciją įveikiau per 2 val. 23 minutes sunku buvo patikėti, kad galiu bėgti taip greitai. Nesitikėjau tokio laiko.

Vėliau atsirado daug puikių žmonių. Visa komanda, be kurios laikas vargu ar būtų gerėjęs ir olimpinė svajonė būtų išsipildžiusi. Realiai viskas pasikeitė po su Tomu Želionimi įkurto „Olimpinės svajonės link“ projekto, kuris padėjo daug vadybos klausimų išspręsti, surasti rėmėjų bei susipažinimo ir treniruočių su Rasa Drazdauskaite. Ji neleido snausti ir vis tempė į priekį. Labai padėjo ir trenerė Inga Juodeškienė. Lengviau pasidarė ir mano sesei ne tik pradėjus bėgioti, bet ir apsiėmus man padėti vesti treniruotes. Visus mus vienija ir „Kauno maratono klubo“ komanda, padeda įvairiais klausimais. Buvo ir daugiau puikių žmonių, kurie padėdavo varžybose. Dabar atrodo, kad per tuos 4 metus įvyko visko labai daug. Visgi ir pats jau ne 26 metų jaunuolis esu.

Pasak portalo all-athletics.com geriausių pasaulio maratonininkų sąraše užimate 411 vietą. Koks jausmas būti taip aukštai šiame sąraše?
Pirmą kartą girdžiu tai (juokiasi). Net nežinau, malonu, bet tai tiesiog skaičiukai. Nesureikšmino to. Darau tai, kas man patinka ir tiek.

Hanoveryje pasiektas rezultatas – 2 valandos 13 minučių ir 12 sekundžių daugeliui buvo itin netikėtas. Stebintieji Jūsų bėgimą jau tikėjosi ir Lietuvos rekordo, iki kurio pritrūko vos kelių dešimčių sekundžių.
Šiose varžybose tokio tikslo neturiu ir nelabai jo sau keliu. Tose varžybose jo sau irgi nekėliau, norėjau įvykdyti Pasaulio čempionato normatyvą. Tik Rasa skatino bandyti bėgti bent greičiau nei per 2 valandas 14 minučių. Šį tikslą ir įgyvendinau. Man svarbiau vis aplenkti save. Bet kiekvienos varžybos yra vis kitokios, kiekvienam startui atskiras pasiruošimas. Pavasarį buvo vienos sąlygos, dabar bus kitos. Tikslo pagerinti rekordą sau tikrai nekeliu. Kaip bus, pamatysime jau kitą savaitgalį.