Vaikystėje – trenerio įtarimai dėl amžiaus

„Trakų“ komanda po trečiojo atrankos etapo pasitraukė iš Europos lygos turnyro. Bet Lietuvos klubo puolėjas rusas Maksimas Maksimovas iki šiol yra daugiausiai turnyre įvarčių - 7 įmušęs futbolininkas.
 

M. Maksimovu domėjosi Rusijos dienraštis „Sport-Ekspress“. Pateikiame sutrumpintą pokalbį su „Trakų“ atakų lyderiu.

Gimiau Voroneže, sportiškoje šeimoje. Mama buvo šokėja, turėjo savo sportinių šokių mokyklą miesto centre, o tėtis – lengvaatletis. Jo specializacija – barjerinis bėgimas.

Aš nuo vaikystės mėgstu kamuolį. Visai mažiukas spardžiau jį bute į spintas. Šešerių mane nuvedė į futbolo mokyklą. Per anksti. Mano metų vaikai futbolo dar nelankė. Teko žaisti su trejais metais vyresniais vaikais. Visi jau į ketvirtą klasę eis, o aš dar ikimokyklinukas. Treneris netikėjo, kai tėvai sakė mano tikrą amžių. Kai jiems parodė mano gimimo liudijimą, jie nustebo.
 

Augau aš nelabai greitai, užtat mušiau daug įvarčių. Per turnyrus tapdavau tai rezultatyviausiuoju, tai geriausiu žaidėju, tai ir tuo, ir anuo.
 

Domėjosi Sankt Peterburgo „Smena“ skautai, net su tėvais kalbėjosi. Bet jie tada nutarė, kad išvykti iš namų man dar per anksti ir todėl likau Voronežo „Fakel“.

Į pagrindinę komandą patekau 2013-aisiais. Porą mėnesių su ja pasitreniravau, o kai Konstantinas Sarsanija pradėjo treniruoti „Atlantą“, išvykau į Lietuvą. Jis ten mane ir pakvietė. Viskas vyko labai greitai: atvykau į Lietuvą ir – laba diena (liet.)...
 

Tai lietuviškas pasisveikinimas. Tai, ką aš žinojau tada. Na tiesa, dar – „ačiū“ ir „viso“. Šiaip jau lietuvių kalba – sunki. Iš pradžių aš nesupratau visiškai nieko. O vietiniai rusiškai kalba nekaip. Su tais, kuriems per 30, dar galima susikalbėti, o jaunimas nesupranta. Dabar jau šiek tiek kalbu lietuviškai.
 

Tada alga buvo mokama litais. Jei skaičiuoti eurais, tai apie 800. Bet mane labiau jaudino ne pinigai, o bėdos su dokumentais. Dėl kažkokių popierinių problemų man negalėjo suveikti darbo vizos, todėl tekdavo pirmyn ir atgal į Rusiją keliauti kas tris mėnesius.
 

Kodėl jūs lyginate Lietuvos čempionatą su FNL (antroji pagal pajėgumą Rusijos lyga – vert. past.)? Mes Europos lygoje nuėjome iki trečiojo atrankos etapo, perėjome Škotijos „Saint Johnstone“ ir Švedijos „Norrkoping“. Manau, „Trakai“ sužaistų ir Rusijos Premjer lygoje. Kovoti dėl pirmosios vietos būtų sunkoka, bet turnyro lentelės viduryje galėtume įsitvirtinti.

Nieko panašaus. Tik telefonas skamba ir skamba. Išsiaiškino net lietuvišką numerį, nors jį težinojo keli žmonės iš klubo.


 

Taip. Bene dvigubai daugiau nei mėnesinė alga.
 

Tam, kad išleisčiau, iš pradžių reikia ją gauti...
 

Kartais. Pamenu po kažkurių rungtynių pribėgo vaikai, šaukdami: „pasirašyk!“ Kam ant marškinėlių, kam ant popierėlio, o kai kuriems – tiesiai ant rankos. Sakiau jiems, kad mama barsis...
 

Aš tai gyvenu Vilniaus centre. Trakai netoli, tai žalias priemiestis su keturiais ežerais. Mėgstu ten pasivaikščioti, o namie kartais žaidžiu kompiuterinius žaidimus, skaitau knygas. Iš mokyklos programos. Pastaruoju metu – Goerge‘o Orwello „1984“.
 

Suprantama. Neseniai buvo atvykęs „Leningrad“, mano draugai ten apsilankė, liko sužavėti. Gaila, kad man tą dieną teko keliauti namo.
 

Dažniausiai vaikštau pėsčiomis. Bet mašiną klubas suteikė – 2006 metų „Audi“. Važiuoja – ir gerai. Beje, ja naudojuosi ne tik aš, bet ir dažnas bendraklubis. Dažnai kuris nors mūsų ima automobilį, įsisodina kitus ir kartu vykstam į treniruotes.
 

Mano komandos draugas Jurijus Mamajevas parodė man šią naujieną per pietus. Mes žvilgtelėjome kits į kitą, nusišypsojome ir palinkėjome viens kitam gero apetito. Apie „Tambov“ aš nieko negirdėjau.

Kiek – nesakysiu. Bet pasiūlymų turiu.

Jei bus geras pasiūlymas – liksiu. Bet Rusijos varianto neatsižadu, nes turiu bordo spalvos pasą su dvigalviu ereliu. Iš Europos pasiūlymų turiu taip pat: klubai iš Švedijos, Danijos, Makedonijos ir Portugalijos. Kur viskas pasisuks, matysim.

Po to nebuvo progos pabendrauti. Bet aš džiaugiuosi jo sėkme. Mes su juo pusantrų metų gyvenome kartu. Andrejus – šaunuolis! Linkiu jam progresuoti, įsitvirtinti komandoje.
 

„Zenit“ ne šiaip sau pasirašė su juo sutartį. Jis – mokantis mušti įvarčius vaikinas. Visos galimybės jo rankose ir kojose.
 

Su niekuo tiesiogiai iš „Zenit“ nebendravau.
 

Kai Rusijos jaunimo rinktinę treniravo Nikolajus Pisarevas, manimi domėjosi. Bet į komandą taip ir nepakvietė.
 

Kad patektum į pasaulio čempionatą, reikia dar dirbti, dirbti ir dirbti.