L.Kochanauskas: „Tikrai nesiruošiu sustoti“

Jei Luką Kochanauską reikėtų apibūdinti tik keliais žodžiais, labiausiai tiktų ši frazė – kovotojas iš prigimties. „Kauno Žalgirio“ futbolininkas itin stiprių traumų ne kartą buvo parblokštas ant žemės, tačiau visuomet sugrįždavo. Ne išimtis ir šis sezonas. Kurį laiką sunkiai indvidualiai plušęs puolėjas grįžo su trenksmu: debiutinėse savo rungtynėse naujojoje komandoje įmušė pergalę atnešusį įvartį.
 

28-erių L. Kochanausko kelias sporte lengvai nesiklostė. Profesionalo karjerą pradėjęs Kaune, dabar jau nebeegzistuojančioje FBK „Kauno“ ekipoje, o vėliau ją tęsęs kituose Lietuvos ir užsienio klubuose,  puolėjas per kelis pastaruosius metus turėjo iškęsti keturias operacijas, tris kartus jam plyšo kryžminiai raiščiai.

Paprastai futbolininkai bucus ant vinies pakabina jau po vienos ar dviejų tokių traumų, tačiau L. Kochanauskas nė nesiruošė pasitraukti. Buvęs „Trakų“ puolimo lyderis ir savotiškas komandos veidas šį sezoną priėmė daug atgarsių sulaukusį sprendimą palikti komandą ir prisijungti prie „Kauno Žalgirio“ ekipos. Ir žvelgiant į rezultatus panašu, jog priimtas sprendimas teisingas. Jau pirmose rungtynėse Kauno komandoje jis pelnė pergalingą įvartį akistatoje su „Jonavos“ komanda. Galbūt greitai ir vėl išvysime tokį L. Kochanauską, kokį jį buvome įpratę matyti.
 

Su naujuoju Kauno „Žalgirio“ puolėju kalbėjomės apie jo adaptaciją Kaune, buvusią komandą, dabar sau keliamus tikslus ir būsimas Lietuvos rinktinės rungtynes su škotais.
 

Tokio lygio komanda kaip „Trakai“ turi daug lyderių, į kiekvieną poziciją net po kelis panašaus pajėgumo žaidėjus. O po tokios traumos kaip mano, norisi daugiau laiko praleisti aikštelėje, o ne ant atsarginių žaidėjų suolelio, ką man būtų tekę daryti „Trakuose“. Sportinę formą susigrąžinti gali tik rungtyniaudamas, ne vien treniruodamasis, todėl nusprendžiau prisijungti prie „Kauno Žalgirio“. „Trakai“ ruošėsi svarbioms kovoms Europos lygoje, komanda jau buvo puikiai susižaidusi. Todėl labai smagu, jog jie suprato mano sprendimą ir mes išsiskyrėme labai gražiai ir profesionaliai.
 

Adaptuotis sekėsi puikiai, komanda priėmė draugiškai, turime puikų kolektyvą. Tiek jauni, tiek ir vyresnės kartos žaidėjai puikiai sutaria tarpusavyje, neturiu kuo skųstis. Galiu pasakyti, kad iš nuostabaus kolektyvo išėjau į tokį pat nuostabų. O aplinka man nėra tokia ir nauja, kadangi karjeros pradžioje man jau yra tekę žaisti Kaune. 


 

Pirmiausia tai labai džiaugiuosi, jog treneris pasitiki ir leidžia žaisti. Labai stengiuosi kiekvienoje treniruotėje, kiekvienose varžybose įrodyti, jog galiu duoti komandai naudos. Žinoma, kartais dar jaučiasi tas žaidybinio laiko trūkumas, tačiau esant tokioms aplinkybėms tai visiškai normalu. Vis dėlto pusę metų buvau be futbolo, tad natūralu, jog po tokios pertraukos kartais po gerų rungtynių seks prastesnės ir pan. Tiesiog viskam dar reikia laiko.

Norisi padėti komandai išlikti A lygoje, taip pat labai norisi tiesiog įsižaisti. Ir, žinoma, kaip ir kiekvienam puolėjui, norisi įmušti, nes būtent to iš jo visi ir tikisi.

Su „Trakų“ kolektyvu puikiai sutariame ir iki šiol su dauguma bendraujame. Prieš kelias dienas buvau susitikęs su Justinu Januševskiu bei Modestu Vorobjovu, esame geri draugai. Kai komandoje puiki atmosfera, tai natūralu, kad susirandi puikių draugų ir tas bendravimas išlieka net tuomet, jei pradedi rungtyniauti skirtingose komandose.

Žinoma, jog turi. Jau išvykoje vyrai įrodė, jog gali puikiai sužaisti net su tokio lygio komandomis, o dabar žais namuose, prie savų žiūrovų, todėl tikrai trokš pergalės ir net negalvos apie jokias lygiąsias. Jie įrodė, jog tikrai gali žaisti futbolą. Aš žinau jų pajėgumą ir tikiu, jog gali iškovoti tuos svarbius 3 taškus. 
 

Manau, jog tokių siekių turi beveik visi profesionalūs futbolininkai, bet po traumos aš dabar pirmiausia turiu kiek kitokių tikslų. Iš pradžių reikia įgyvendinti juos, o tada jau kelti kitus tikslus ir taip po truputį judėti į priekį, tikrai nesiruošiu sustoti.