Šeimos gyvenimas – futbolo ritmu

Simonui treniruotėse patinka viskas: ir treneris Aurimas Meidus, ir tai, kad čia yra daug draugų, ir tai, kad gerai sekasi žaisti futbolą. Jis pripažino, kad sunkiausia būna mokytis naujų techninių elementų, tačiau tvirtino, kad norint - išmokti galima viską. Pirmasias treniruotes pradėjęs lankyti dar darželyje Simonas teigė niekuomet nenorėjęs išmėginti kitų sporto šakų, o futbolo paslaptis atskleisti mėgina ne tik Utenio stadione, bet ir stebėdamas varžybas televizoriaus ekrane ar kompiuterio monitoriuje.

 

„Simonas ne tik žiūri įvairių lygų ir šalių rungtynes, jis seka rezultatus, žino komandų sudėtis, žaidėjų pavardes, net kompiuteriniuose žaidimuose – futbolas“, - sūnaus aistra dalinosi jo mama Rūta Vinčiūnienė. Ir šypsodamasi priduria: „Nuo ryto iki vakaro visas jo gyvenimas vyksta futbolo pasaulyje, namuose taip pat viskas išspardyta, gėlės nulaužytos, šviestuvai išdaužyti.“

 

Berniukas, džiaugdamasis, kad mama dėl nelaimių nepyksta, atskleidė, kad ir ji pati mielai spardo kamuolį su sūnumi, tiesa – lauke.

 

Pasak vaiko žodžius patvirtinusios R. Vinčiūnienės, nors sportuoti jai visuomet patiko, mokydamasi mokykloje ji lankė lengvosios atletikos treniruotes, bėgiojo, tačiau kad kada nors pradės žaisti futbolą – niekuomet negalvojo. Futbolu ji niekuomet nesidomėjo, nesuprato šio žaidimo ir jis jai atrodė nuobodus, nes po ilgo kamuolio spardymo net ne visuomet pelnomi įvarčiai. Bet kai sūnus ėmė lankyti treniruotes, nejučia ir mama pradėjo domėtis, o vėliau – ir žaisti futbolą.

 

„Čia vyksta smagi veikla, mes esame susibūrę į bendruomenę, draugaujame ir tėvai, ir treneriai, nėra taip, kad tik atveži ir pasiimi vaiką iš treniruočių. Stebėdama sūnaus žaidimą ir pati ėmiau jausti azartą, suprasti žaidimą, - prisiminė R. Vinčiūnienė. - Kartą treneris pasiūlė sudalyvauti moterų futbolo turnyre. Sutikau ir prisijungiau prie „Utenos Utenio“ mamų komandos.“

 

Moteris pasakojo, kad tik pati sužaidusi pirmas rungtynes suprato, kaip tai yra sunku ir kodėl kartais rezultatas būna lygus nuliui. Tačiau jai patiko sudėtingas žaidimas, todėl dabar su kitomis mamomis renkasi treniruotis porą kartų per savaitę ir žaidžia futbolą su „Utenio“ akademijos merginomis.

 

Geriausiai puolėjos pozicijoje besijaučianti R. Vinčiūnienė prisiminė, jog pradžioje jai kėlė nuostabą, kad jos smūgiuotas kamuolys lėkė ne į tą pusę, į kurią ji ketino jį nukreipti, prireikė nemažai treniruočių, kol išmoko suvaldyti kamuolį.

 

„Iš šalies atrodo viskas paprasta, o iš tikrųjų taip nėra: vienu metu turi ir aikštę matyti, ir tai, kas už nugaros, ir kamuolį, reikia greičio, reakcijos. Tie, kurie varžybų metu laido įžeidžius dėl nesėkmingo žaidimo komentarus žaidėjams, matyt patys niekuomet nežaidė futbolo“, - svarstė R. Vinčiūnienė.

 

Simonas džiaugėsi, kad ne tik mamą, bet ir vyresnį brolį bei tėtį prikalbina pažaisti kieme futbolą. Visas šeimos sportinis gyvenimas verda ir sukasi aplink jauniausią jos narį. Futbolininku tapti svajojančio sūnau tapti profesionaliu sportininku mama neskatina, tačiau jei jam seksis -  nestabdys.

 

„Man svarbiausia ne tai, ar jis taps profesionaliu futbolininku, bet tai, kad „Utenyje“ jis ugdomas kaip asmenybė, – pabrėžė - R. Vinčiūnienė. Šiame klube viskas kitaip, nei sporto centruose.“

 

Moteris palygino, kad skirtingai nuo „Utenio“, kur mažiems vaikams akcentuojamas smagus laikas futbolo aikštelėse ir treniruotės vyksta išradingai įpinant techninius elementus į žaidimą, kitur skirtingų sporto šakų treniruotes lankęs vyresnysis sūnus susidurdavo su ribotu trenerių požiūriu ir dėmesio sukoncentravimu tik į sausas treniruotes bei aukštų rezultatų reikalavimu varžybose. Dėl tokio požiūrio ne vienas perspektyvus vaikas apskritai metė sportą.

 

„„Utenyje“ tiek vaikai, tiek tėvai puikiai jaučiasi, esame kaip didelė šeima, bendraujame, važiuojame kartu į varžybas, kartu spardome kamuolį. Visas mūsų gyvenimas dabar sukasi aplink futbolą“, - džiaugėsi R. Vinčiūnienė.