Trenerio šeimoje karaliauja sportas

Nuo mažų dienų tinklinį žaidęs Valdemaras Piešina prieš 40 metų baigė tuometį Kūno kultūros institutą, kur Sporto fakultete gilinosi būtent į mėgiamos sporto šakos studija.  Kadangi gimė Klaipėdoje, po studijų su diplomu rankose grįžo į gintąjį miestą ir pradėjo dirbti treneriu Žaidimų sporto mokykloje.
 

„Tinklinį norėjo žaisti daug vaikų. Tada nebuvo didelio jų užimtumo, todėl į sales vaikų pririnkdavome labai daug.  Pamenu, į pirmąją treniruotę jų atėjo apie 30-40. Tačiau laikui bėgant, viskas keitėsi ir ypač dabar, kai tiek daug pramogų, vaikus sudominti tinkliniu nėra lengva“, - įsitikinęs G. Piešina, Klaipėdos sporto centro „Viesulas“ tinklinio treneris. 
 

Kaip ir savo pirmaisiais darbo metais, šis uostamiesčio tinklinio puoselėtojas treniruoju tik merginas. 
 

Ieva į mano grupę atėjo lankydama penktą klasę. Apie šią talentingą žaidėją pirmoji prakalbo žinoma praeityje tinklininkė Virginija Margienė. 
 

Į pratybas Ievą atvedė jos tėvas Andrius Dumbauskas, mano grupėje ji treniravosi šešerius metus, iki vienuoliktos klasės. 

Iš pradžių žaidėme salės tinklinį, Ieva atstovavo ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos jaunių rinktinei, buvo viena pagrindinių puolėjų. Ilgainiui sportininkė panoro žaisti paplūdimio tinklinį. Kai Ieva lankė šeštą klasę, savo pirmąsias paplūdimio tinklinio rungtynes Palangoje ji žaidė su mano dukra Evelina. Bet netrukus jų keliai išsiskyrė.

 

Evelina pradėjo domėtis dar ir šokiais, piešimu, su seserimi Valdone abi dainavo chore. Dukros norėjo kuo daugiau visko išmėginti, surasti save. 

Taip, ji išsiskirdavo iš savo bendraamžių. Ievai daug sakyti nereikėdavo, ji aikštelėje padarydavo daugiau, nei reikėdavo. Sportininkę tekdavo net pristabdyti.

Klaipėdoje tuo metu dar nebuvo paplūdimio aikštelių, todėl žaisti tekdavo važinėti į Palangą. Ten ją patreniruodavo Audronius Macius. 
 

Tokios paplūdimio žaidėjos, kaip Ieva Dumbauskaitė, dabar neturime, tačiau, laikui bėgant gal kas nors iš jaunimo ir užaugs. 

Klaipėdos sporto centro vadovų prašiau, jog būtų įrengtos paplūdimio tinklinio aikštelės, tačiau per dvidešimt metų jų neatsirado nė vienos.   
 

Viena problemų ta, jog dažnai pučia stiprūs vėjai, kurie trukdo treniruotis. „Viesulo“ sporto centras, kuriame dirbu, kol kas nenori, kad veiktų paplūdimio grupės. 

Parke yra privačios paplūdimio tinklinio aikštelės. Jas įsirengęs turi ir Ievos tėvas. Ten rytais kartais gauname ir mes nemokamai pažaisti, jeigu, žinoma, leidžia oras. 

Žmona – sporto meistrė, kažkuriuo metu atstovavo Kauno “Žalgiriui”. Ji dirbo rankinio trenere, o po to perėjo į “Vėtrungės” gimnaziją ir dabar dirba kūno kultūros mokytoja. 
 

Mūsų dukros gyvena Londone. Jaunesnioji Valdonė, kuriai dabar 19-a, praktiškai užaugo sporto salėje, tinklinį ji pradėjo žaisti gal nuo ketverių metų. 

23-ejų Valdonė anksčiau buvo pakviesta į Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktines. Dabar ji studijuoja Derbio universitete ir žaidžia universiteto bei miesto “Dark star” komandoje. 

Evelina tinklinį buvo metusi, bet, kai studijavo Lietuvos sporto universitete, jį vėl pradėjo žaisti. Ji sėkmingai baigė studijas, turi bakalauro diplomą ir dabar pasirinko Londoną.  

Per X Pasaulio lietuvių sporto žaidynes dukros atstovavo Klaipėdos “Viesulo” komandai ir tapo čempionėmis. 

Jos abi žaidė puolėjų pozicijose: Evelina – krašto, o Valdonė – vidurio. Tai nebuvo jų pirmosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės: per prieš tai vykusias žaidynes Klaipėdoje Evelina savanoriavo, o Valdonė paplūdimio tinklinio varžybose buvo ketvirta.  

Dukros labai prisirišusios prie gimtojo krašto: Valdonė į Lietuvą grįžta kokius keturis kartus per metus, o Evelina – dar  dažniau, kone kas porą mėnesių, nes ypač pasiilgta namų ir Kauno, kuriame praleido ketverius metus. 

Kitąmet dukros Anglijoje bandys sudaryti vieną paplūdimio porą, tačiau negaliu  prognozuoti, kokio lygio tinklininkėmis jos taps.