„Noriu dirbti Lietuvos futbolui“

Šį šeštadienį Lietuvos futbolo federacija turės naują prezidentą. Nors jau dabar iš esmės aišku, kad juo taps buvęs ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas Tomas Danilevičius. Šeštadienį įvyksiančiai LFF rinkimų konferencijai užregistruota jo vienintelio kandidatūra.
 

Tiesa, šiemet pertvarkius federacijos įstatus, LFF prezidentas – vadovas sąlyginis ir nominalus.  Kur kas daugiau įgaliojimų gegužę vykusi LFF konferencija suteikė federacijos generaliniam sekretoriui, o daugiausia galių turi Vykdomasis komitetas.
 

T.Danilevičių į LFF prezidento postą iškėlė Lietuvos futbolo teisėjų (LFTA), Futbolo techninio vystymo (FTVA) bei Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo (LVJFA) asociacijos.
 

Futbolo užkulisiuose teigiama, kad šias asociacijas kontroliuoja Lietuvos futbolo pilkuoju kardinolu vadinamas ir naujovėms bei didesniam federacijos demokratiškumui besipriešinantis Stasys Stankus. Jis buvo ne paskutinis žmogus istorijoje, kai buvęs LFF prezidentas Edvinas Eimontas siūlė federacijai radikalias permainas, bet netrukus pats buvo priverstas atsistatydinti.
 

Šiuo metu LFF prezidento pareigas laikinai eina Vidmantas Butkevičius.
 

LFF konferencija šeštadienį vyks Kaune.
 

T. Danilevičius bus dvejiems metams išrinktas LFF prezidentu, jei surinks daugiau negu pusę (50 proc.+1) balsavusiųjų delegatų balsų.
 

Jeigu kandidatui balsų nepakaktų, dviejų mėnesių laikotarpyje bus vykdomi pakartotiniai rinkimai.
 

Vienintelis kandidatas į LFF prezidentus į ateitį žiūri optimistiškai. Tai, kad prezidento funkcijos susiaurintos iki reprezentacinio vaidmens, jo nebaugina. T. Danilevičius tikisi padėti LFF išbristi iš įvaizdžio krizės, nežiūrėdamas netgi į tai, kad nuolatinė jo ir jo šeimos gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje.

Tai jau ne mano valia. Aš negalėjau nei savos kandidatūros iškelti, nei kitos. Jeigu futbolo bendruomenė pasirinko tik vieną kandidatą, tai yra taip, kaip yra.
 

Kai gavau pasiūlymą, iš pradžių apmąsčiau, ką aš galėčiau nuveikti, kaip galėčiau panaudoti savo patirtį. Futbole esu gerai žinomas, buvau Lietuvos rinktinės kapitonas. Supratau, kad aš tikrai noriu būti su futbolu, dirbti Lietuvos futbolui. Tad liko pasitarti su šeima ir, sutarus su, ja duoti sutikimą.

Taip, pasikeitus federacijos įstatams, faktinės LFF prezidento galios buvo smarkiai apribotos. Dabar prezidentas turės reprezentacines galias, atstovaujant LFF tiek UEFA būstinėje, tiek kalbantis su savivaldybėmis ar Lietuvos valdžia. Ir tai yra labai svarbūs dalykai, bandant federaciją gerai pristatyti visoms institucijoms. Manau, kad tai yra nemenka galia.

Šiai dienai tų problemų yra labai daug. Šiuo metu rašausi priešrinkiminę programą su savo idėja, kaip aš matau tai ir kaip siūlau išspręsti. Sakyčiau, labai didelė problema yra federacijos įvaizdis ir futbolo bendruomenės pasitikėjimas ja.  Kitos futbolo problemos: klubai, jaunimo ugdymas ir kitos. Šiuo metu apieb tai daug pasakyti negalėčiau, nes tai peržvelgiau tik paviršutiniškai, bet programoje noriu giliau paliesti problemas ir jų sprendimo būdus.

Aš manau, kad galime ir turime nuveikti. Turėtų atsirasti bendradarbiavimas su nacionaline valdžia, su savivaldybėmis stiprinant klubus ir jų veiklą. Rinktinės rezultatai nedžiuginantys ir mes norime, kad jie gerėtų. Bet iš kitos pusės suprantame, kad per dvejus metus neįmanoma išauginti naujos kartos ar atrasti futbolininkų iš kažkur kitur. Nes tai nėra klubas, kuris gali nusupirkti Ronaldo ar Neymarą. 
 

Jeigu bus nudirbti darbai, bus komunikacija, paaiškinanti, kokie darbai yra nuveikti, kas padaryta, galima to išvengti. Ir tai juk priklausys nuo paties manęs, o ne nuo kitokių faktorių.

Aišku, kad situacija ir ypač pastarieji rezultatai nėra tenkinantys. Norisi geresnių. Bet treneriai per dvejus metus negali padaryti kažkokių stebuklų.  Jų komanda yra suburta, jie dirba, analizuoja ir aš tikiu, kad rezultatai ateis. Tai yra laiko ir pasitikėjimo klausimas.
 

O kaip kitaip? Kartu dirbant turėtų būti įmanoma surasti bendrą kalbą. Negali būti, kad viena pusė kategoriškai sako ne, o kita – kategoriškai taip. Vykdomasis dabar prasiplėtęs ir stengiasi į diskusiją įtraukti kuo daugiau žmonių. Ir tai yra gerai – kuo daugiau žmonių, tuo sprendimas demokratiškesnis.

Klausimas kiek laiko aš praleisiu Lietuvoje, atkrenta. Gyvensiu čia kiek reikės ir kada reikės. Nes prioritetas yra futbolas. Kita vertus, šiais laikais nėra būtina kasdien eiti į federaciją ir sėdėti prezidento kabinete. Vadovui svarbu ir bendravimas, ir ryšių palaikymas, ir komandiruotės, ir daug kitų dalykų. Tiesa, visos šiuolaikinių ryšių priemonės, galimybė dalyvauti virtualiose konferencijose labai palengvina vadovo darbą. 
 

Šeima jau daug metų gyvena užsienyje ir neplanuoja grįžti į Lietuvą. 
 

Mano gyvenimas toks... Komandiruotės, komandiruotės, komandiruotės... Namuose kaip svečias būnu. Prieš priimant sprendimą su šeima buvo ir tartasi, ir diskutuota, ir priimtas bendras koncesusas. Bet kokiu atveju tai labai nepakeis mūsų gyvenimo būdo, nes visą laiką taip buvo. Juk nebuvo taip, kad būčiau dirbęs kokiame fabrike fiksuotu laiku, o po to nuspręsčiau viską pakeisti. Todėl šeima mane supranta. Kad kai esu tiek atidavęs futbolui ir dirbsiu su futbolu, kai tik pasitaikys tokia galimybė.

Taip, užsiimu ten nekilnojamuoju turtu. Bet nemanau, kad jam kuo nors pakenks mano pareigos LFF. Turiu čia partnerių, kurie tikrai padės tvarkyti verslo reikalus, kai būsiu Lietuvoje.