Lietuviško smėlio karjerai

Lietuvos paplūdimio tinklinio princesės. Skamba gal ir išdidžiai, tačiau čempionų titulas Vikai Daškevičiūtei ir Dianai Šuopytei neatnešė nei šlovės, nei solidaus piniginio prizo. Jos toliau ramiai vaikšto sostinės gatvėmis ir kartais pamąsto, kokias aukštumas pasiektų, jei galėtų visas jėgas skirti mėgstamai sporto šakai.

Paplūdimio tinklinis – vasaros pomėgis
Lietuvos paplūdimio tinklinio „sidabrinės“. Tokią pravardę iki šių metų vasaros buvo galima drąsiai lipdyti septynis sezonus kartu sportuojančioms Dianai ir Vikai. Keturis kartus merginoms pritrūkdavo žingsnio iki čempionių vardo, tačiau penktasis kartas nemelavo – 2009 m. vasarą sidabrinės tapo paplūdimio princesėmis. Už Lietuvos čempionų titulą ir daugiametį triūsą Diana ir Vika buvo apipiltos ne auksu, tik brangųjį metalą imituojančiais medaliais ir pinigine premija – 500 litų abiem kartu sudėjus. Trupiniai. Kaip ir kitose sporto šakose Lietuvoje. Vienintelis įmanomas pasiteisinimas – Diana ir Vika tinklinį žaidžia ne dėl pinigų.
 
„Paplūdimio tinklinis – mūsų vasaros pomėgis, – atvirai sako Vika. – Atšyla orai, susėdam su Diana ir sprendžiam – dar žaisti ar jau užteks. Paplūdimio tinklinis Lietuvoje nėra kosminio lygio. Norint dalyvauti varžybose nereikia labai didelių pastangų, sunkaus pasirengimo, alinamų treniruočių. Prieš vasarą pasitreniruojam ir dalyvaujam varžybose.“
 
„Negalime sakyti, kad tinklinis mums darbas, nes negauname už tai atlygio. Lietuvoje mes profesionalės, bet jei lygintume su užsienio tinklininkėmis – mėgėjos, – atvirauja Diana. – Tarkim, krepšininkai sportuoja tam, kad užsidirbtų. Mes sportuojame tik tam, kad patirtume malonumą.“
 
Malonumai malonumais, bet jais sotus nebūsi. Diana ir Vika gyvena iš pedagoginio darbo. Diana Vilniaus sporto mokykloje „Tauras“ šeštus metus dirba tinklinio trenere, o Vika – kūno kultūros mokytoja ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto sporto klubo vedėja. Vika prisipažįsta, kad pedagoginis darbas nėra jos pašaukimas. „Dirbčiau ten, kur gaučiau daugiau pinigų“, – sako Vika, dažnai laikraščiuose peržiūrinti skelbimus su darbo pasiūlymais. „Prisipažinsiu, maloniausia darbo diena būna algos diena.“
 
O Dianai ne tik pergalės varžybose, bet ir trenerės darbas suteikia gerų emocijų ne vien algadieniais. „Ypač geras jausmas buvo, kai auklėtinės tapo Lietuvos vaikų čempionato nugalėtojomis, o dvi panelės buvo pakviestos į šalies rinktinę“, – džiaugiasi tinklininkė.
 
Tačiau abi merginos, šaltuoju metų laiku tinklinį žaidžiančios Lietuvos moterų čempionate kovojančioje sostinės „SM Tauras VTC“ komandoje, neslepia, kad norėtų būti tikros profesionalės ir už pastangas treniruotėse bei varžybose gauti atlyginimą. „Jei kiekvieną mėnesį į rankas gaučiau 2 000 litų – mesčiau visus darbus ir treniruočiausi iki nukritimo“, – atvirauja Vika.
 

 
Pinigai skatina svajoti
Lėšų stygius tinklininkėms neleidžia kelti sau didesnių tikslų. Paklaustos, ar, kaip ir daugelis sportininkų, svajoja patekti į olimpines žaidynes, abi susimąsto. „Iki tokio lygio mums toli“, – sako Vika. Diana paprieštarauja: „Viskas įmanoma, tik reikia įdėti daug darbo. Didžiausia kliūtis puoselėti olimpinę svajonę – finansai. Paplūdimio tinklinis – atskira sporto šaka. Užsienyje sportininkai treniruojasi visus metus, o mes mėtomės iš salės į paplūdimį. Gaila, bet Lietuvoje visiems rūpi tik krepšinis.“
 
„Jei sportuotume ir gautume atlyginimą, prisikurtume tikslų, pradėtume svajoti, bet dabar žaidžiame savo malonumui. Žinome, kad galime kartą ar du iškišti nosį į Europą, bet daugiau galimybių nėra.“
 
Sėkmingiausias Dianos ir Vikos nosies iškišimas į Europą buvo 2005 metais. Lenkijoje vykusiame Europos paplūdimio tinklinio čempionate (iki 23 metų) jos iškovojo 9 vietą. Tačiau po sėkmingo pasirodymo beveik niekas nepasikeitė. „Lietuvoje populiarinti paplūdimio tinklinį sudėtinga, nes nėra sąlygų. Neturime uždarų aikščių, negalime išvažiuoti į stovyklas“, – sako Vika.
 
„Užburtas ratas. Vienintelis būdas mums „užsikabinti“ – dalyvauti varžybose užsienyje ir tobulėti, bet tam nėra lėšų. Nėra pinigų – nėra rezultatų. Nėra rezultatų – nėra pinigų. Nenoriu laidyti liežuvio ta tema“, – susilaiko Diana. Abi tinklininkės dėkingos trenerei Astai Jansonienei. „Gyvename iš trenerės entuziazmo ir meilės tinkliniui“, – sako Diana.
 
Tinklininkės prisipažįsta, kad yra sulaukusios pasiūlymų išbandyti save užsienio klubuose, bet ant legionierių masalo neužkibo. „Kažkada buvo pririšę mokslai, dabar – kitos aplinkybės, gaila palikti komandą, nes esame susigyvenusios“, – paaiškina Diana.
 
O Vika buvo pakėlusi sparnus į užsienį. Metus ji gyveno Airijoje, tačiau ne dėl tinklinio. „2007 m. prieš Kalėdas išvažiavau užsidirbti pinigų ir pakeisti aplinkos. Tokį sprendimą priimti paskatino ir asmeninės priežastys. Draugė pakvietė ir susigundžiau. Nusipirkau bilietą ir išlėkiau“, – prisimena Vika. Tačiau emigranto duona Vikos nesužavėjo. Neišbuvusi nė metų, tinklininkė grįžo. „Airijoje dirbau valytoja sporto klube. Vėliau tas pats sporto klubas siūlė dirbti trenere, bet reikėjo baigti universitetą, nes Vilniaus pedagoginio universiteto kūno kultūros specialybės bakalauro diplomas jiems netiko. Galiausiai man nusibodo dirbti valytoja ir grįžau. Pasiilgau namų, artimųjų.“
 
Moteriška harmonija
Tinklinio aikštelėje Viką ir Dianą vienija pergalės troškimas, bet gyvenime jos visiškai skirtingos. „Diana jautresnė, o aš linkusi į viską žiūrėti paprasčiau“, – sako Vika. Diana pritaria: „Į širdį viską labiau imu aš. Jei mums nesiseka, man sunku susikoncentruoti, o Vika sugeba greičiau mobilizuotis.“ „Diana per daug viską analizuoja, – įsiterpia Vika. – Ji galvą išūžia analizuodama kiekvieną žaidimo epizodą.“ „Vika kartą yra pasakiusi, kad žaisdama mažiau kalbėčiau. Todėl dabar viską, ką galvoju, pasakau prieš varžybas, o per jas stengiuosi tylėti. Manau, kad mes viena kitą papildome ir suprantame“, – įsitikinusi Diana.
 
Nors dažnai laisvalaikį Diana ir Vika leidžia kartu, jų pomėgiai skiriasi. „Labai patinka skaityti knygas. Jei paimu knygą, negaliu atsiplėšti. Perskaičiau daug knygų, kurias norėčiau dar kartą paskaityti“, – sako Vika ir prisipažįsta, kad kartais skaitydama romanus susigraudina. Vikai labiausiai patinka Jurgos Ivanauskaitės knygos, o iš užsienio rašytojų dažniausiai skaito Alexandre’o Dumas knygas.
 
Diana knygomis nesižavi. „Mažai knygų perskaičiau, nes jos mane migdo. Perskaitau porą puslapių ir akys užsimerkia. Man labiau patinka žiūrėti filmus. Patinka komedijos, romantiški filmai. Žiūriu ir siaubo filmus. Juos mėgsta mano draugas Augustas. Filmus žiūrime kartu, todėl jis mane ir įtraukia. Iš tiesų labiausiai mėgstu romantiškus, pagrįstus tikrais faktais. Dažnai žiūrėdama tokius filmus susigraudinu. Nueinam į kino teatrą, bet dažniau einame į tuos filmus, kurie labiau patinka Augustui, nes jei jam nepatinka – žiūrėdamas ima ir užmieg. Todėl stengiamės eiti ten, kur abiem įdomu.“
 
Vika prisipažįsta, kad geriausias jos laisvalaikio leidimo būdas – miegas. „Galėčiau miegoti visą dieną. Savaitgaliais be pirmos valandos iš lovos neišlipu.“ Diana sako, kad prieš varžybas dažnai tenka Viką versti iš lovos. „Mėgstu ne tik miegoti, bet ir pramiegoti. Esu ne kartą pramiegojusi varžybas, darbą“, – prisipažįsta Vika.
 

DOSJĖ
DIANA ŠUOPYTĖ. Gimimo data 1984 m. birželio 24 d. Ūgis 170 cm. Svoris 58 kg. Tinklinį žaidžia 13 metų.
VIKA DAŠKEVIČIŪTĖ. Gimimo data 1983 m. rugsėjo 2 d. Ūgis 173 cm. Svoris 54 kg. Tinklinį žaidžia 14 metų.
Tinklininkių trenerė Asta Jansonienė

Didžiausi laimėjimai: 2005 m. Europos paplūdimio tinklinio čempionate (iki 23 metų) Lenkijoje iškovojo 9 vietą; 2006 m. dalyvavo Europos paplūdimio tinklinio taurės etape Šveicarijoje ir užėmė 29 vietą; 2004, 2005, 2006, 2008 m. tapo Lietuvos paplūdimio tinklinio vicečempionėmis; 2009 m. tapo Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionėmis. 2009 m. su Vilniaus „SM Tauras VTC“ komanda iškovojo Lietuvos moterų tinklinio čempionato bronzos medalius.