Nuopuolis: netikėtumas ar dėsningumas?

Pagyromis prasidėjo ir kritikos lavina baigėsi dvejus metus trukęs Lietuvos futbolo rinktinės žygis 2018 m. pasaulio čempionato atrankos turnyre. 

Atrankos grupėje mūsų šalies futbolininkai užėmė penktąją vietą, iškovoję šešis taškus.

2015 m. rugsėjį ir spalį lietuviai, vadovaujami naujo trenerio Edgaro Jankausko, atrankos kovas pradėjo viltingai – dviem lygiosiomis ir pergale. Namuose pirmavusi prieš slovėnus 2:1, Lietuva tik paskutinę mačo akimirką leido varžovams rezultatą išlyginti, o Glazge pasiekė geriausią visų laikų rezultatą akistatose su škotais – 1:1. Škotijos rinktinė – dažniausiai lietuviams atitenkantis varžovas atrankos turnyruose, su ja svečiuose mūsų šalies atstovai jau yra žaidę penkis kartus, ir tik šioje atrankoje iš „Hampden Park“ stadiono pavyko atsivežti tašką. Po kelių dienų Vilniuje šeimininkai 2:0 palaužė vieną silpniausių Europos rinktinių – Maltos ekipą.

Tačiau jau 2016-ųjų lapkritį viskas apsivertė. Trnavoje (Slovakija) Lietuvos futbolininkai buvo 0:4 sutriuškinti slovakų ir prasidėjo ilgoji 2017 m. pralaimėjimų serija: Londone Anglijai nusileista 0:2, Vilniuje Slovakijai – 1:2, Vilniuje Škotijai – 0:3, Liublianoje Slovėnijai – 0:4.

Atrankos ciklą lietuviai baigė lygiosiomis 1:1 Takalyje (Malta) su Maltos rinktine ir pralaimėjimu Vilniuje anglams 0:1.

Po lygiųjų Maltoje, Lietuvos rinktinę lydėję aistruoliai išsakė komandai daug nemalonių žodžių, metė į žaidėjus žiebtuvėlį ir Lietuvos rinktinės marškinėlius.

Dalis aktyviausių Lietuvos rinktinės gerbėjų namų rungtynes su anglais boikotavo.

Tiesa, E. Jankauskui pasisekė geriau nei jo pirmtakui Igoriui Pankratjevui, kurio treniruojama Lietuvos komanda Europos čempionato atrankos turnyre surinko 10 taškų. Tada treneris, patyręs ne tik tribūnų spaudimą, bet ir žiniasklaidos kritiką (dažnai nė nesusijusią su darbu, o dėl dėvimo sportinio, bet ne klasikinio kostiumo), atsistatydino. E. Jankauskui žiniasklaida buvo kur kas gailestingesnė. O Lietuvos futbolo federacijos generalinis sekretorius Nerijus Dunauskas apskritai įvertino rinktinės pasirodymą šešetu.

Nors statistikos specialistai paskaičiavo, kad šis pasirodymas buvo antras pagal blogumą po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.

Mintimis apie šalies rinktinės pasirodymą pasaulio pirmenybių atrankoje paprašėme pasidalyti tris garsius įvairių kartų futbolininkus: buvusį Lietuvos rinktinės žaidėją Deividą Šemberą, legendinio Vilniaus „Žalgirio“ gynėją Rimantą Turskį ir vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolo trenerių Benjaminą Zelkevičių.

Deividas Šemberas: „Vertinu atranką pagal rezultatą. Manau, kad mes turėjome siekti aukštesnės vietos, bet jos nepasiekėme, todėl pasirodymą vertinu neigiamai. Juk iškovojome vos vieną pergalę. 
 

Tačiau viską suversti gerų futbolininkų trūkumui nereikėtų. Mes turime tikrai neblogų žaidėjų ir iš jų reikia reikalauti daugiau.
 

Taip, faktas, kad yra labai rimtų spragų parengimo sistemos pamatuose. Tai akivaizdu. Bet šioje rinktinė tikrai yra gerų, aukšto lygio žaidėjų. Taip, gaila, kad jie nežaidžia savo klubuose tarptautinių rungtynių Čempionų lygoje ar Europos lygoje, taip, patirties jiems trūksta, taip, būtų gerai, kad su tais varžovais, su kuriais jie žaidžia atvažiavę į rinktinę, jie rungtyniautų vos ne kiekvieną savaitę. Tokiu atveju mūsų žaidėjai turėtų daugiau pasitikėjimo savimi ir mes nekalbėtume, kad neturime aukšto lygio futbolininkų. Bent trys ar keturi mūsų rinktinės futbolininkai tikrai galėtų žaisti labai aukštu lygiu.

Didelių išvadų aš daryti nenoriu. Išvadas galima daryti būnant komandoje, suprantant, ko buvo reikalaujama iš žaidėjų. Išvadas turėtų daryti komandos treneriai ir federacijos vadovai. O aš – kas? Esu tik žiūrovas iš tribūnos.

Reikia kelti sau aukščiausias užduotis – patekti į pasaulio ar Europos čempionatą. Ir nereikia to gėdytis, nereikia to bijoti. Būtina daugiau reikalauti iš savęs, iš žaidėjų, iš komandos. Nes, jeigu mes tik kalbėsime, kad esame nieko verti, jokio pasitikėjimo savimi neturės nei žaidėjai atskirai, nei komanda bendrai ir būsime verti tos padėties, kurioje dabar esame. 

Visos komandos kelia sau tikslus ir jie dažniausiai būna aukštesni nei jų rezultatai. Net tokios kaip Farerų salų, Maltos rinktinės. Aš nemanau, kad Maltos tikslas tebuvo sužaisti vienas lygiąsias su Lietuvos rinktine. Ir mums negali būti tikslas sužaisti lygiosiomis su Malta. Mums turi būti savaime aišku, kad žaisdami su tokiomis komandomis turime laimėti. Manau, mes privalome siekti laimėti ir prieš Slovakiją, Škotiją, Slovėniją.

Ir lygiai tokius pačius tikslus reikia kelti ir jaunimo rinktinėms. Jeigu mes tų tikslų neformuosime žaidėjams jau nuo mažų dienų, tai po to visiems kalbėsime, kad jie ateina į rinktinę jai nepasiruošę.“

Rimantas Turskis: „Pasakysiu atvirai, man nėra ko slėpti – sužaidėme tragiškai. Ir mane stebina E. Jankausko gynimas. Palyginkime, kaip buvo su Igoriu Pankratjevu, kurio treniruojama komanda sužaidė ne blogiau. Užkliuvo net tai, kad jis nedėvi kostiumo. Taip, E. Jankauskas, Rokas Garastas vilki kostiumus, turi gražias šukuosenas. Bet tai nėra rodiklis. Rodiklis tai, kad rinktinės pasirodymas yra neigiamas. O jei dar sudėtume nacionalinę, jaunimo iki 21 m. ir iki 19 m. rinktines, tai būtų pats baisiausias pasirodymas per visą Nepriklausomybės istoriją. Žiūrėkime objektyviai tiesai į akis. Bet E. Jankauskas žaidžia futbolą vienoje komandoje su žurnalistais, o I. Pankratjevas – nežaidė.
 

Sako, kad Maltoje komandą sirgaliai apmėtė. Ir teisingai padarė, kad apmėtė. Juk tie žmonės serga už komandą, tikisi iš jos, kad žais gerai. Tai parodyk rezultatą ir niekas tau nei švilps, nei apmėtys. Pamenu, kai mes blogai žaisdavome, tai būdavo koks vienas žiūrovas vienoje tribūnoje. O kai žaidėme gerai, kai viską atiduodavome žiūrovams, buvo pilnas stadionas. 

Kitas klausimas, kad su tokiais žaidėjais, kurie dabar atstovauja Lietuvos rinktinei, ką nors pasiekti yra labai sunku. Dabar į aikštę leisk ką nori, nieko tu nepasieksi, nes pati sistema yra supuvusi. Reikia viską daryti kitaip ir tada po kažkiek metų galbūt bus geriau. Nėra gerų trenerių, kurie dirbtų su vaikais. Ir nieko neišgelbės tai, jei jaunimo rinktinę atiduosim treniruoti danui. Reikia, kad žaidėjų rengimo sistema nuo vaikystės veiktų kitaip. Ir kad visi galėtų futbolą lankyti. Nes dabar, jeigu tėvui reikia mokėti už vaiko treniruotes 30 ar daugiau eurų per mėnesį, ne kiekvienas gali sau leisti. Ypač jei šeimoje – ne vienas vaikas. O geriausi futbolininkai dažniausiai atsiranda nepasiturinčiųjų šeimose. Ir, jei anais laikais būtų reikėję mokėti pinigus, kas būtų iš tos Dzūkų gatvės ištraukęs būsimą Europos vicečempioną Viačeslavą Sukristovą? Nebūtų tokio futbolininko V. Sukristovo. 

Bet tai vis tiek nereiškia, kad iš rinktinės negalima rezultatų reikalauti dabar. Kad ir kaip būtų, reikia nusibrėžti aukščiausius tikslus.

Nėra svarbu: palikti E. Jankauską ar jį pašalinti, bet LFF turi pripažinti, kad rinktinė pasirodė labai blogai. Dabar atrodo, kad ir LFF viskas gerai, ir žurnalistams viskas gerai, tik sirgaliai kiek nusivylę.“

Benjaminas Zelkevičius: „Per daug nieko iš šios rinktinės nesitikėjau. Mūsų grupėje susirinko stiprios komandos. Ir tos ekipos, kurios aplenkė Lietuvos rinktinę, yra stipresnės pagal žaidėjus, pagal tai, kokiuose klubuose, kokiuose čempionatuose jie žaidžia. Visi jie yra aukštesnio lygio negu mūsų futbolininkai. O stebuklų nebūna. Galima sužaisti vienas kitas rungtynes geriau, gali per vienas ar kitas pasisekti ir taip galima iškovoti vieną ar kitą tašką. Taip ir mūsų rinktinė pasirinko taškiukų. Rungtynės svečiuose su škotais buvo labai geros. Namie su slovėnais irgi buvo geros, o trijų taškų neiškovojome tik dėl patirties stokos.
 

Taip, kiti rezultatai pribloškė. Ir trenerius, ir žaidėjus, ir žiūrovus, ir mane, ir jus. 

Manau, kad kažkuriuo momentu Lietuvos rinktinė pametė pasitikėjimą savo jėgomis. Pasitikėjimas neateina agituojant, įkalbant. Pasitikėjimas ateina tada, kai yra rezultatai. Atrodo, kad nepasitikėjimo gaidelę buvo galima justi ir iš trenerių, ir iš žaidėjų.

Iš pradžių rinktinė žaidė geriau, o ir šiek tiek sekėsi. Tačiau po to ėmė sektis kur kas mažiau. Kad ir per rungtynes namie su škotais. Per jas iš tiesų buvo keli geri momentai. Pataikyk – gal visos rungtynės susiklostytų kitaip. 

Bet kokie esame, tokioje vietoje ir atsidūrėme – pagal pajėgumą mes užėmėme tą vietą, kuri mums ir priklauso, jokio netikėtumo nebuvo.

Antra vertus, reikia kažką daryti, žvelgiant į perspektyvą. Tai nėra paprasta, nes mūsų žaidėjai yra atitinkamo lygio ir labai daug su jais nepasieksi. Per dieną kinų kalbos neišmoksi. Todėl nemanau, kad artimiausia perspektyva gali žadėti ką nors džiaugsmingo. Bet, žiūrėdamas į ateitį, daug tikiuosi iš naujojo LFF prezidento Tomo Danilevičiaus, buvusio profesionalaus futbolininko. Manau, kad turime talentingų berniukų.

Aišku, reikėtų kažkokiu būdu sustabdyti užsieniečių antplūdį į A lygą, kai jau dabar mūsų jaunimas Lietuvos klubuose negauna pažaisti. Klubus galima suprasti – jie atsiveža futbolininką iš kitur, už jį moka mažesnius mokesčius. Tai jau, manau, federacijos prerogatyva, tą antplūdį reikėtų apriboti. Užsieniečių limitas privalo būti.“