"Žalgirio" legenda ir žaidė, ir treniravo

Šiemet 70-metį švenčiančio „Žalgirio“ komandoje žaidė šimtai futbolininkų, darbavosi dešimtys trenerių. Vieni legendiniame Lietuvos futbolo klube atliko didesnį, kiti – gal tik epizodinį vaidmenį. Bet tuo pačiu kiekvienas prisidėjo prie „Žalgirio“ legendos kūrimo.

Su Vilniaus „Žalgiriu“ beveik du dešimtmečius praleidusio Gedimino Paberžio gyvenime nuo mažų dienų dominavo futbolas. Prieš kelias savaites 67-ąjį gimtadienį minėjusio futbolo specialisto tėtis Stanislovas Paberžis 1947 – 1951 m. žaidė „Žalgirio“ pirmtakų – Vilniaus „Dinamo“ ir „Spartako“ komandose, vėliau tapo meistrų komandos treneriu bei ilgus metus aktyviai darbavosi Lietuvos futbolo labui. Natūralu, kad tėčio pėdomis sekė ir G.Paberžis. Nuo 1968 iki 1982 m. (su pertraukomis) Vilniaus „Žalgirio“ ekipoje jis sužaidė 275 rungtynes (pelnė 11 įvarčių), o 1992 – 1997 m. darbavosi ekipos trenerių štabe.
 
„Galima sakyti, kad futbolas ir „Žalgiris“ buvo mano genuose. Jau mano senelis žaidė futbolą Šiauliuose, tėtis Stanislovas buvo ir „Žalgirio“ pirmtakų – sostinės „Dinamo“ ir „Spartako“ komandų žaidėjas, o baigęs futbolininko karjerą tapo treneriu. Futbolą žaidė ir tėčio brolis. Tad ir mano pažintis su futbolu buvo labai ankstyva. Augome viename name su kitu „Spartako“ žaidėjo Vytauto Latožos sūnumi Kęstu, tad nuo mažų dienų lėkdavome į stadioną, žiūrėdavome rungtynes, o po jų kamuolį spardydavome kieme. Ten mus ir pastebėjo Vilniaus miesto futbolo mokyklos treneris Jonas Muliuolis“, – pirmuosius žingsnius futbole prisiminė G.Paberžis.
 
Gediminai, tikriausiai kitų alternatyvų ir neturėjote – tik futbolas ir futbolininko karjera?
Tiesą sakant, vaikystėje man labiausiai patiko ledo ritulys. Manau, kad jei ne futbolas, būčiau tikrai žaidęs tik ledo ritulį. Kai man buvo devyneri, su K.Latoža pradėjome žaisti ledo ritulio komandoje. O J.Muliuolis kviesdamas į futbolo treniruotes pažadėjo, kad mokykloje galėsiu žaisti ir futbolą, ir ledo ritulį. Taip, beje ir buvo. Vasarą žaisdavome futbolą, o žiemomis – ledo ritulį. Vis dėlto, galiausiai futbolas nugalėjo. Ledo ritulys Lietuvoje nebuvo toks jau populiarus, labiau vietinės reikšmės. O futbolas buvo gerokai aukštesnio lygio. Lankydamas Vilniaus futbolo mokyklą sulaukdavau ir Lietuvos vaikų, jaunių rinktinių trenerių dėmesio, netrukus ir pats supratau, kad galiu su futbolu sieti savo ateitį. Bet ledo ritulys dar ilgai buvo mano aistra, jo įtaka buvo juntama ir futbole.
 
Koks buvo jūsų kelias į meistrų komandą?
Pradžia, kaip ir visų to meto vaikų – kiemuose ir gatvėse. Iš pradžių Vilniuje nebuvo futbolo mokyklos, tad mano tėvas pirmas pasiūlė įsteigti valstybinę futbolo mokyklą mieste. Ir jis pirmas jai vadovavo, joje dirbo. Jam padėjo Jonis Mickevičius ir J.Muliuolis, vėliau prisijungė ir Vytautas Čiegis. Kaip jau sakiau, pirmuoju mano treneriu tapo J.Muliuolis.
 
Beje, treniravomės prie Centrinio stadiono buvusioje futbolo aikštėje, kuri vėliau išgarsėjo „Marakanos“ pavadinimu. Tik tiek, kad iš pradžių tai buvo puiki aikštė, padengta sibirietiška žolyte. O dabartinių sporto rūmų vietoje buvo žvyro aikštė, ten treniruodavomės, kai būdavo blogas oras. Bet prasidėjus koncertų ir sporto rūmų statyboms kažkam šovė į galvą užpilti juodžemiu prie stadiono buvusią aikštę, po to dar žvyro užpylė ir taip atsirado legendinė „Marakana“. Vėliau ant to purvo ir smėlio man ir pačiam teko treniruoti jaunuosius futbolininkus, ten išaugo bei subrendo geriausi Nepriklausomos Lietuvos žaidėjai – Donatas Vencevičius, Edgaras Jankauskas, Andrius Skerla, Deividas Šemberas ir kt. Iš tiesų, ne mums, nei po mūsų atėjusiems vaikams nebuvo labai svarbu kur ir kaip žaisti futbolą. Mes tiesiog besąlygiškai mylėjome futbolą, juo gyvenome ir norėjome tik žaisti, treniruotis, rungtyniauti.
 
„Žalgirio“ gretose oficialiai debiutavote dar nesulaukęs 18-ojo gimtadienio. Ar pamenate pirmąsias rungtynes meistrų kolektyve?
Iš tiesų, „Žalgiryje“ debiutavau 1968 m. vasarą ir jau pačiose pirmose rungtynėse įmušiau įvartį. Man tada tebuvo 17 metų. Žaidėme su Kalugos „Lokomotyvu“, Vilniaus Centriniame stadione. Galima sakyti, kad tokį ankstyvą debiutą nulėmė aplinkybės.
 
Prieš tai su Lietuvos jaunių rinktine sėkmingai pasirodėme SSRS jaunių pirmenybių zoninėse varžybose Baltarusijoje. Žaidėme su Maskvos CSKA, Jerevano „Ararat“, Baltarusijos jaunių komanda. Užėmėme antrą vietą, o ir man neblogai sekėsi, buvau išrinktas geriausiu turnyro saugu. Grįžęs į Vilnių sulaukiau „Žalgrio“ trenerių kvietimo prisijungti prie komandos. Ir ne šiaip, pasitreniruoti, o atvykti į rungtynes. Paskambino tuometinis vyriausias treneris Zenonas Ganusauskas ir pasakė, kad atvykčiau į bazę, į „karantiną“. Treniruotės su „Žalgiriu“ man jau nebuvo naujiena, buvau žaidęs ir už „Žalgirio“ dublerius, bet vyrų ir jaunių futbolas buvo du skirtingi dalykai.
 
Pamenu, kad kažkas iš „Žalgirio“ saugų patyrė traumą, didelio žaidėjų pasirinkimo nebuvo, tad treneriai ir griebėsi šiaudo. Atvykau į bazę, man iš karto pasakė, kad rytoj rungtynes pradėsiu startinėje sudėtyje. Pakalbėjau su treneriais, man paaiškino tam tikrus taktikos niuansus. O kitą dieną pirmą kartą išbėgau į aikštę vilkėdamas „Žalgirio“ aprangą. Ir ne tik išbėgau, bet dar ir įvartį įmušiau.
 


Kaip tai nutiko?
Taip kaip ir dažniausiai nutinka futbole – paprastai. Antrame kėlinyje sužaidžiau „sienelę“ su Gintautu Kalėdinsku, jis man atliko perdavimą, o aš iš tos baimės spyriau kiek turėjau jėgų. Ir pataikiau tiesiai į devyniukę. Neslėpsiu, ir pats nustebau. Per savo karjerą esu įmušęs ne vieną įvartį, „Žalgirio“ gretose, su pridėjus taurės varžybas ir Lvovo ASK ekipoje praleistus metus bus daugiau nei kelios dešimtys, bet tokio gražuolio daugiau nebuvo.
 
Vis dėlto, kodėl po tokio smagaus debiuto sekė net dviejų metų pertrauka? Ir tais pačiais 1968 metais „Žalgiryje“ sužaidėte tik dvi rungtynes?
Taip jau gavosi, kad netrukus į rikiuotę sugrįžo traumas išsigydę žaidėjai, o aš grįžau į „Žalgirio“ dublerių komandą. Visgi, dar buvau nepribrendęs vyrų futbolui, reikėjo paaugti. O 1969 m. pasikeitė SSRS čempionato nuostatai ir A klasės II grupės komandoms nebereikėjo ir tų dublerių. Be to, tais metais į „Žalgirį“ grįžo geriausi Lietuvos futbolininkai, kurie prieš tai buvo iš komandos išvykę ir žaidė įvairiose SSRS komandose. Tad galiausiai man vietos sudėtyje neatsirado. Kita vertus, aš ir toliau treniravausi su žalgiriečiais, o žaidžiau Vilniaus „Inžinerijos“ komandoje, Lietuvos pirmenybėse.
 
1972 ir 1973 m. žaidėte Lvove, armijos sporto klubo (ASK) komandoje. Kaip ten atsidūrėte?
Pradėkime nuo to, kad 1971 m. tapau tvirtu „Žalgirio“ komandos nariu, SSRS Pirmos lygos pirmenybėse sužaidžiau 32 rungtynes, bet pasibaigus sezonui į mane dėmesį atkreipė sovietinė armija. Bandžiau studijuoti Vilniaus Technikos institute, bet tai studijos ir futbolas visiškai nesiderino. O kai tik atsisveikinau su aukštąja mokykla, mane iš karto pagriebė armija. Visa laimė, kad pažinojau vieną kariuomenės sporto veikėją Maskvoje. Jis mane pakvietė į Maskvos CSKA, bet ten buvo surinkti geriausi to metu SSRS futbolininkai, man su jais tikrai nebuvo kas veikti. Tada dar trumpam paviešėjau Kaliningrade, bet galiausiai atsidūriau Lvove. Ten mane labai šiltai sutiko, gerai priėmė, sudarė puikias sąlygas. Taip ir praleidau du metus, „tarnaudamas“ armijos futbolo komandoje. Žaidėme SSRS Antroje lygoje, kaip ir „Žalgiris“, tik Ukrainos zonoje, tad su žalgiriečiais aikštėje susitikti neteko. Baigęs tarnybą sulaukiau kvietimų iš kelių Ukrainos klubų, domėjosi net ir Donecko „Šachtioras“, bet „Žalgiris“ irgi nesnaudė. Nors finansiškai žalgiriečių siūlomos sąlygos nebuvo geriausios, bet visgi norėjosi gyventi Lietuvoje, ginti savo gimto miesto ir visos Lietuvos futbolo komandos garbę. Todėl ir sugrįžau.
 
Tiesa, pradžia buvo labai sunki. 1971 m. komanda iškrito į SSRS Antrą lygą, vėliau per kelis metus kolektyvas faktiškai sugriuvo, tad kai 1974 m. atvykau į pirmą treniruotę, joje dalyvavo vos 8 žaidėjai. Naujasis „Žalgirio“ strategas Algirdas Klimkevičius turėjo lipdyti komandą iš naujo. Pamenu, kad pirmoje treniruotėje dalyvavo tik keli senbuviai – Vytautas Žitkus, Petras Glodenis, Kęstas Latoža, aš... Galvojau, kur aš čia patekau? Sezono pradžia buvo labai sunki, tačiau antroje dalyje įsibėgėjome, žaidimas kiekvieną sezoną nuosekliai gerėjo ir 1977 metais mes pagaliau iškopėme į Pirmą lygą.
 
Ar galima 1977 m. sezoną vadinti geriausiu jūsų karjeroje?
Asmeniškai man vienas geriausių buvo 1976 m. sezonas. Tada Antroje lygoje sužaidžiau 36 rungtynes, nors buvau krašto gynėju, bet įmušiau 4 įvarčius, atlikau daug rezultatyvių perdavimų, o geriausio Lietuvos futbolininko rinkimuose buvau antras, nusileidau tik Eugenijui Riabovui. O 1977 m. buvo labai geri visai komandai. Mes ne šiaip tapome Antros lygos nugalėtojais, bet padarėme tai demonstruodami savitą futbolą. Turėjome savo žaidimo stilių, kurio pagrindiniai akcentai – gera kamuolio valdymo technika ir greitas išėjimas į ataką. Turėjome galingą puolėjų duetą – E.Riabovas buvo labai techniškas, o Vytautas Dirmeikis – atletiškas, stiprus. Ir nors už aikštės ribų jie nerasdavo bendros kalbos, bet aikštėje buvo geriausia puolėjų pora. V.Dirmeikis turėjo puolėjo uoslę, labai efektyviai išnaudodavo progas. Tais metais žaidimui puikiai dirigavo Juzefas Jurgelevičius, jam gerai talkino Algis Mackevičius, pirmus žingsnius žengė Stasys Danisevičius.
 
Be abejo, reikia paminėti ir vyriausią trenerį Benjaminą Zelkevičių. Tai buvo jo debiutas tokio rango varžybose ir jis įrodė, kad yra ne tik talentingas futbolininkas, bet ir rimto kalibro futbolo treneris. B.Zelkevičius man padėjo, kai aš pats pradėjau žaisti „Žalgiryje“, tad 1977 metais, kai jam pasiūlė treniruoti komandą, mes kartu su kitais komandos senbuviais tam sprendimui pritarėme. Ir tikrai dėl to nesigailėjome. 1977 m. tapome SSRS Antros lygos nugalėtojais, vėliau „Žalgiris“ iškopė ir į SSRS Aukščiausią lygą.
 
Bet jums prisidėti prie šio istorinio pasiekimo neteko. Kodėl būtent prieš 1982 m. sezoną nusprendėte atsisveikinti su meistrų komanda?
Atvirai pasakysiu, pasidaviau kvailam impulsui. 1981 m. sezonas man nebuvo pats geriausias, žaidžiau nedaug, buvau nepatenkintas, pervargęs. Manau, kad reikėjo tik pailsėti, ilgiau pagalvoti. Dar tikrai galėjau žaisti, net ir toje pačioje aukščiausioje lygoje. Tačiau prieš sezoną po vienos treniruotės ir nusprendžiau, kad viskas, traukiuosi. Paskubėjau, nes po to dar ilgai žaidžiau Lietuvos čempionate, 1984 m. tapau SSRS studentų čempionato nugalėtoju. Bet kelio atgal jau nebuvo. Be to, užaugo nauja žalgiriečių karta, tad mano paslaugų jau neprireikė.
 
Vis dėlto, po dešimtmečio sugrįžote į „Žalgirį“. Bet jau kaip treneris.
Iš tiesų, atkūrus Nepriklausomybę „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių, pradėjo žaisti Lietuvoje. Darbavausi „Žalgiryje“ iki 1997 metų. Tapome ir čempionais, tris kartus iškovojome šalies taurę. Turėjome labai gerą, jaunų futbolininkų kartą, net ir Europos masteliais pakankamai neblogą. Deja, visą šį potencialą išbarstėme. Ir ne tik „Žalgiris“, o visas Lietuvos futbolas. Dabartiniai rezultatai rodo, kad esame gilioje duobėje.
 
Savo laiku „Žalgiryje“ jums teko žaisti su geriausiais Lietuvos futbolininkais. Kuris paliko didžiausią įspūdį?
Gerų futbolininkų tikrai buvo daug. Bet vienas geriausių – Petras Glodenis. Jis buvo labai gabus, talentingas, protingas žaidėjas, bet gyvenime elgėsi labai neatsakingai. Jis buvo kviečiamas net ir į SSRS rinktinę, bet dėl drausmės pažeidimų taip joje ir nedebiutavo.
 
Dar išskirčiau Arvydą Janonį. „Žalgirio“ gynyboje visais laikais žaidė aukšto lygio meistrai. Algirdas Kulikauskas, Algirdas Žilinskas, Stasys Ramelis. Mano laikais buvo puikūs gynėjai – Kęstas Latoža, Valdas Kasperavičius, Kęstas Gražulis. Kartu mes sudarėme galingą gynėjų grandį, žaidėme labai protingą, apgalvotą futbolą. Bet A.Janonis pagal savo fizines savybes buvo unikalus futbolininkas: staigus, greitas, stiprus, pasižymėjo fantastine sprogstama jėga. Anksčiau panašus buvo gal tik A.Kulikauskas, o po A.Janonio Lietuvoje kito tokio nebuvo. Ne veltui jis tapo olimpiniu čempionu.
 
Dabar tokių talentų nėra ir nesimato. Nors jau beveik dešimt metų veikia Nacionalinė futbolo akademija, bet parodykite nors vieną jos auklėtinį, kuris žaistų aukščiausio lygio futbolą? Nėra tokių. Ir panašu, kad nebus, nes perspektyviems vaikams Lietuvoje paprasčiausiai nėra kur žaisti. A lygos komandose dominuoja užsieniečiai, nes treneriams reikia greito rezultato, jie neturi nei laiko, nei galimybių ugdyti perspektyvius vietinius žaidėjus.
 
Kaltinimai vaikų treneriams irgi skamba labai keistai. Sudarykite sąlygas perspektyviems vaikų treneriams tobulėti, siųskite į kursus, į užsienį. Darykime ką nors viso Lietuvos futbolo labui! O dabar visi dirba kas sau, be jokios sistemos. O juk viskas prasideda nuo šalies futbolo federacijos. Deja, šiuo metu joje dominuoja futbolo supratimo neturintys žmonės.