A lyga turi kur tobulėti

2017-ųjų Lietuvos futbolo A lygos  čempionatas pasižymėjo įspūdinga atomazga kovoje dėl aukso medalių. Po puikaus spurto finišo tiesiojoje Marijampolės „Sūduvos“ futbolininkai aplenkė favoritu laikytą Vilniaus „Žalgirį“ ir pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo čempionų titulą.
 

Vis tik A lygos vadovybei praėjęs sezonaas buvo banguotas. Dar balandį iš organizacijos prezidento pareigų pasitraukė Deividas Šemberas, o kartu su juo – direktorius Karolis Kalvaitis. Naujuoju lygos valdybos pirmininku tapo Vidmantas Murauskas, kuris yra ir „Sūduvos“ klubo prezidentas. Laikinojo lygos direktoriaus pareigas iš pradžių užėmė Meda Piečytė, vėliau - Kęstutis Karpavičius.

Apie praėjusį aukščiausios Lietuvos futbolo lygos sezoną – portalo alyga.lt pokalbis su V. Murausku.

Reikėtų jį vertinti savikritiškai. Lyga turi atlikti daugiau darbo, kuris nėra tiesiogiai susijęs su mano pareigybe. Man nesunku valdyti įstaigą ūkiškai, nes turiu nemažai patirties, taip pat nesunku derinti reikalus su futbolo federacija. Tiesa, gyvenant ir dirbant Marijampolėje tam tikrų keblumų iškyla. Vis dėlto, savęs pateikimas žiniasklaidoje, rėmėjų paieškos – tai sritys, kuriose lyga privalo pasitempti.

Buvo sutarta, kad eisiu šias pareigas tol, kol rasime tinkamą pamainą. Šiuo metu ieškoma naujo vadovo, apžvelgiamos galimos kandidatūros. Galbūt kitą sezoną pasitiksime su nauju valdybos pirmininku. Tai būtų į naudą visai lygai, nereikėtų blaškytis.

Man šis pareiškimas nebuvo visiškai netikėtas, nes per tuos tris A lygoje praleistus sezonus uteniškių sprendimuose jautėsi kraštutinumai. Ir prieš šį sezoną buvo abejonių dėl „Utenio“ starto A lygoje, tad toks manevras manęs nenustebino. Tačiau visam Lietuvos futbolui labai blogai, kai pasitraukiama dėl tokių keistų motyvų. Būtų suprantama taip pasielgti turint rimtų finansinių problemų ar esant ant bankroto slenksčio, o čia – lygoje likęs klubas nusprendžia išeiti... Sezonas baigėsi gražia kova dėl aukso, o toks „Utenio“ pareiškimas apkartino kilusį susidomėjimą futbolu. Tuo pačiu tai atvėrė spragas mūsų varžybų nuostatuose.

Nėra aiškiai reglamentuota, kaip turėtume elgtis tokiose situacijose. „Kauno Žalgiris“ tarsi turėtų kristi iš lygos, bet dabar vėl siekia licencijos.

Antra vertus, aštuonių komandų formatas ir D. Šembero sugalvota varžybų sistema su penktuoju ratu visiškai pasiteisina. Matome, kad mums sunku suburti 8 pajėgias ekipas, tad kalbos apie 10, 12 ar dar daugiau dalyvių čempionate kol kas neturi pagrindo. Dar ir ačiū „Uteniui“ reikėtų pasakyti, kad nepasitraukė iš lygos anksčiau. Nėra nieko blogiau, kai klubas nebaigia sezono. Tokių pavyzdžių anksčiau turėjome ne vieną. Beje, šiemet Latvijoje komanda „Babite“ nebaigė čempionato.

Visų pirma, „Palanga“ nusipelno vietos A lygoje, nes šią teisę iškovojo sportiniu keliu. Lieka jiems palinkėti kantrybės ir ištvermės, jog sulipdytų konkurencingą komandą ir kad tai būtų ne trumpalaikis projektas. „Palangos“ stabilumas leistų mums pagalvoti apie lygos dalyvių plėtimą iki dešimties komandų. Mano nuomone, I lygos nugalėtojams reikėtų svarstyti ne apie tai, eis ar neis į A lygą. Jie privalo to siekti. Turiu pripažinti, kad ir A lyga kol kas nėra tokia patraukli, kad visi į ją norėtų patekti. Mes dar tik siekiame to. Tačiau futbolas be sportinio principo neįsivaizduojamas.

Taip, Supertaurės rungtynės vyks vasario 17 arba 18 dieną. A lygos čempionatas startuos vasario 24-25 dienomis, o baigsis lapkričio 11 dieną. Nusprendėme sezoną pradėti ir baigti savaite anksčiau. Pavasarį vis tiek tenka rungtyniauti maniežuose ir dirbtinės dangos aikštėse, tad nieko neįprasto nebus. Tuo metu išsaugoti natūralių aikščių veją iki lapkričio vidurio ar pabaigos – labai sunku. Norisi išlaikyti jas kuo geresnės būklės, kad būtų kokybiškos ir kitą pavasarį. Šiemet paskutines sezono rungtynes ant natūralios dangos žaidė „Sūduva“, „Jonava“ ir „Utenis“. O tikėtis, kad ir po metų lapkričio 18 dieną galėsime žaisti ant natūralios vejos jos nesugadinę – šansų nedaug.

Pakankamai neblogi. Kartais nuomonės įvairiais klausimais išsiskiria, tačiau tuomet diskutuojame ir ieškome kompromiso. Po įstatų pakeitimo A lyga jau tapo LFF nare, turi vietą Vykdomajame komitete, tad abiejų šalių santykiai tapo dar glaudesni.

Į šį klausimą tiksliai atsakytų tik statistinė analizė, bet procesas vyksta. Pirmadienį LFF Vykdomojo komiteto posėdyje buvo pristatyta programa, pagal kurią klubai būtų skatinami už jaunų futbolininkų integraciją į suaugusiųjų futbolą. Ne visi klubai pasirinks tokį modelį ir ne visi atsigręš į jaunimą, nes kai kurie dalyvauja Europos taurių varžybose ir nori būti konkurencingi bei samdo legionierius. Tačiau įsteigtas skatinimo fondas klubus tikrai motyvuos pasikliauti jaunimu. Ir tai būtų žingsnis į priekį mūsų futbolui.

Tai dar turi tvirtinti vykdomasis komitetas, tačiau aš asmeniškai nematau tikslo keisti dabartinės tvarkos. Europos Sąjungos valstybių piliečiai ir toliau nebus laikomi legionieriais – privalo vykti laisvas darbo jėgos judėjimas. Jei nenorime, kad svečiose šalyse neišskirtų mūsų, neturėtume to daryti patys. O žaidėjų iš trečiųjų šalių kiekis mažės. Kitąmet klubuose jų galės būti nebe šeši, o penki.

Bent jau kiek žinau aš – įtartinų signalų iš atitinkamų institucijų nebuvo gauta. Priimtas įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę sutartų rungtynių organizatoriams, atgraso. Lažybos iškreipia visą sportą. Smagu, kad bent A lygoje problemų kol kas neturėjome.

Mes vis ieškome patikimo ir ilgalaikio partnerio, visuomenei geros žinomos įmonės. Deja, ne viskas taip paprasta – esu ir Marijampolės „Sūduvos“ prezidentas, tad galimas ir interesų susikirtimas (šypsosi). Visi žinome, kad verslas Lietuvoje nelabai nori remti futbolo. Yra kaip yra. Šiemet A lyga pagrindines pajamas gavo iš LFF ir transliacijų sutarties su bendrove „Sportradar“, savo indėlį įnešė ir klubai.

Šiemet intriga buvo ne tik kovoje dėl prizinių vietų, bet ir varžantis dėl 4-osios pozicijos. Ir jei ji būtų lėmusi vietą Europos lygoje, ta kova būtų nemažiau įdomi nei pirmame trejete. Visi ženklai tarsi pranašauja apie 2018-ųjų intrigą, bet gal pretendentų bus ir daugiau nei trys? Juk nežinia, kuri komanda kokią sudėtį suburs per žiemą. Žiūrovų laukia įdomus sezonas. Dauguma klubų kels ambicingus tikslus. Tačiau kažkuris turės likti pirmas, kažkuris – ir šeštas. Visos turnyro lentelės vietos bus užpildytos.

Sezonas „Sūduvai“ buvo tikrai geras, nes jau vasarą Europos lygoje įveikėme rimtas komandas. Jei „Liepaja“ yra panašaus pajėgumo kaip mes, tai „Šachtior“ su „Sion“ – solidūs ir rimti klubai, laikyti mūsų poros favoritais. Puikus etapas Europoje paskatino lemiamą finišą Lietuvoje. Turėjome pakankamai noro ir patirties kovai dėl aukso. Paskutinio turo rungtynėse lapkričio 19 dieną stadione susirinko 4,5 tūkst. žiūrovų – mūsų šalyje seniai to nebuvo. Dabar tiesiog džiaugiamės, o savo pergalės reikšmę tikriausiai suvoksime tik po kelerių metų.

Vasaros pabaigoje, po Europos lygos atrankos. Pasistiprinome naujokais, su treneriu sudėliojome planelį. Pirmiausiai reikėjo atsispirti laiminti dvejas rungtynes prieš „Trakus“. Tai ir pavyko padaryti, vėliau buvo dar daugiau pergalių. 28 ture nugalėję „Žalgirį“, į penktą ratą išėjome būdami lyderiais. Komandai tai buvo didelis psichologinis postūmis.

UEFA pinigus gavome spalio pradžioje. Už žaidimą Europos lygoje uždirbome 936 tūkst. eurų, dar 14 tūkst. gavome už televizijos transliacijas. Taigi, pasirodymas Europoje mūsų klubui atnešė 950 tūkst. eurų. Aišku, tie pinigai buvo leidžiami. 30 proc. sumos skyrėme žaidėjų premijoms. Į visas išvykos rungtynes užsienyje vykome likus dviem dienoms iki rungtynių, kad galėtume kuo geriau pasiruošti ir adaptuotis prie kitos aplinkos. O tai taip pat kainuoja. Rugsėjį įsigijome dar kelis naujokus, kurie mums taps rimta paspirtimi ir kitais metais. Nes Europoje kovojanti komanda negali turėti 12-14 lygiaverčių žaidėjų. Treneriui idealu, kai į kiekvieną poziciją jis turi bent po du pretendentus. Jau išsaugojome nemažą dalį čempioniškos sudėties ir po žiemos atostogų Vladimiras Čeburinas turės iš ko rinktis. Šis sezonas įpareigoja kitąmet vėl pasirodyti gerai.