Išretėjo sporto legendų gretos

Antanas Vaupšas – daugkartinis šalies čempionas ir rekordininkas, Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis (14-a vieta, 7 m 43 cm), lgametis „Sporto“ ir „Tiesos“ laikraščių  darbuotojas  Antanas Vaupšas. 

1954 m. jis baigė Žagarės vidurinę mokyklą, o 1959 m. – Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto rusų kalbos ir literatūros specialybę. 1962 m. A. Vaupšas buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku. 

1964 m. A.Vaupšo pasiektas Lietuvos rekordas (8 m 1 cm) gyvavo iki 1980 m. 

Dar aktyviai sportuodamas, A. Vaupšas pradėjo reikštis respublikinėje spaudoje, jo rašinių buvo galima pamatyti „Sporto“ ir „Vakarinių naujienų“ laikraščiuose, žurnaluose „Jaunimo gretos“ ir „Švyturyje“. 

Tai ir nulėmė tai, jog A. Vaupšas pasirinko sporto žurnalisto kelią. Pirmoji jo darbovietė buvo „Sporto“ laikraštis, kuriame jis dirbo 1965-1974 m. 1997 m. A.Vaupšas buvo grįžęs į šio laikraščio redakciją ir dar metus darbavosi joje.

Beje, jis daugiausia rašė ne apie mėgstamą lengvąją atletiką, bet apie naujas veiklas – tada vadintą akademinį irklavimą ir baidarių ir kanojų irklavimą. „Sporto“ redakcijoje pas jį lankydavosi Lietuvos irklavimo legendos – ir sportininkai, ir treneriai, varžybų teisėjai.  Kaip pats sakė, lengvoji atletika jam buvo atsibodusi, penkerius metus net nėjo į stadioną.   

Vienas ar su bendraautoriais parašė knygas „Olimpiada iš arti“ (1965), „Čempionai šalia mūsų“ (1969), „Lietuvos boksas“ (1976), „Kūno kultūra ir sportas Lietuvoje“ (1977), „Su „Dinamo“ emblema“ (1977), „Danas“ (2004). Lietuvos nusipelnęs žurnalistas (1986).


Taip, matyt, buvo lemta, kad A. Vaupšas paskutinį savo interviu 80 metų jubiliejaus proga pernai davė savo mokinei, šių eilučių autorei. 

Rašinys „Aštuoniasdešimtmetis optimistas“ buvo išspausdintas „Olimpinėje panoramoje“ praėjusiais metais gegužės mėnesį.
 

Ar greitai prabėgo aštuonios dešimtys metų?- tada paklausiau A. Vaupšo.  

Žinoma, greitai. Dabar atrodo, kad pradedu gyventi, nes turiu naują širdį. Balandžio pradžioje man ją sutvarkė, nes senoji jau buvo beveik atsisakiusi dirbti.

Po operacijos jaučiuosi kur kas geriau, mano svoris atitinka visus olimpinius reikalavimus. 

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės juokaudamas paklausiau, ar dabar priimtų į olimpinę rinktinę. 

Sakė, žinoma, juk pagal svorį tinku, tik dar kokius 6 metrus reikėtų pridėti šokant į tolį. 

Pagal savo svorį esu dešimtokas. Laukdamas operacijos per septynias dienas numečiau gal 10 kg ir svėriau gal tik 64 kg. Išeidavau į parduotuvę ir nežinodavau, ar grįšiu. 

Beje, lengvaatlečiu tapau tik studijuodamas Vilniaus universiteto trečiame kurse, kai šuolių į aukštį sektoriuje įveikiau 1 m 75 cm ir įvykdžiau antrą atskyrį. Žagarėje, kurioje gimiau ir augau, vaikai žaisdavo tik krepšinį ir tinklinį. Lankydamas vienuoliktą klasę į aukštį peršokau 1 m 60 cm ir tapau rajono rekordininku. 
 

Mokykloje rašiau eilėraščius, buvau didelis romanų ir eilėraščių rijikas. Perskaičiau šimtus knygų. Jeigu ne sportas, gal būčiau tapęs poetu. Universitete mane pastebėjo lengvosios atletikos treneris Aleksas Sabeckis, kuris vėliau ir treniravo. 

Gana atsitiktinai. 1958-aisiais man buvo patikėta atstovauti universitetui Vilniaus lengvosios atletikos čempionate ir dalyvauti dešimtkovės varžybose. Per vieną iš treniruočių, šokant su bambukine kartimi, ji skilo ir aš į šuoliaduobę nukritau ant galvos. Beveik be sąmonės buvau nuvežtas į ligoninę. Sutino kaklas, skaudėjo sprandą. 
 

Dešimtkovės varžybose taip ir neteko dalyvauti. Negalėjau šokinėti ir į aukštį. Tačiau ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Beliko šuoliai į tolį. Jaunimo stadione nušokau 7 m 23 cm. Niekada negalvojau, kad tapsiu šuolininku į tolį. 1967 m. būdamas 31-erių baigiau savo sportinę karjerą. 

Žinoma, šuoliai į tolį. Buvau 1 m 89 cm ūgio, svėriau 72–73 kg. Pasižymėjau gera judesių koordinacija, gerai pavykdavo atsispirti nuo lentelės, jausdavau, kad skrendu. Tarp SSSRS šuolininkų į tolį buvau vienas fiziškai silpniausiai pasirengusių. Bet per rinktinės treniruočių stovyklas, šuoliuodamas su 200 kg sveriančia štanga, sustiprėjau. 

Daug kam įsiminė mano pergalė 1963-aisiais Kauno sporto halėje per tarptautines varžybas, kuriose pavyko nugalėti pasaulio uždarų patalpų rekordininką I.Ter-Ovanesianą ir už pergalę gavau magnetolą „Vaiva“. 

Niekas nešnekėjo, kad dalyvavau Tokijo olimpinėse žaidynėse, bet visi kalbėjo apie šią mano pergalę Halėje. Savo gerą draugą Igorį „nokautavau“ trečiuoju šuoliu (7 m 80 cm), pasiekdamas Lietuvos uždarų patalpų rekordą. 

Igoris buvo atvykęs iš varžybų Niujorke, kur pasiekė pasaulio uždarų patalpų rekordą (8 m 13 cm), ir tikėjosi nesunkios pergalės Kaune. Kova vyko dramatiškai, kiekvienu bandymu vienas už kitą šokdavome vis toliau. Kauno halė buvo pilnutėlė, žiūrovai siautėjo taip, kad, rodėsi, kilnojasi Halės stogas. 

I.Ter-Ovanesianas į Kauną atvyko su žmona, kuri sėdėjo ant grindų, nes daugiau nebuvo kur atsisėsti. Tada su žmona gyvenome nedideliame butelyje Antakalnyje, Igoris su savo žmona viešėjo mūsų namuose.

Susidraugavo mudviejų šeimos, Igorio žmona dažnai atvažiuodavo pailsėti į Lietuvą, o Daina su sūnumi Mariumi viešėjo pas juos Maskvoje. 

Tais laikais knygą nebuvo lengva parašyti ir ją išleisti. Ir redaktoriai ne viską praleisdavo, išbraukydavo geras vietas. Parašiau kelias knygeles, išleisti padėjo Lietuvos sporto žurnalistų federacijos pirmininkas Mindaugas Barysas. O dabar jau nėra jėgų rašyti. Kol įjungiu surūdijusius galvos varikliukus, rūdims nubyrėti prireikia kelių valandų. 

 

*  *  *