„Dabar žiūriu tik į labai artimą ateitį"

Gruodžio mėnesį „Lietuvos ryto“ komanda sulaukė rimtos paspirties po krepšiu. Nors iš pradžių buvo prognozuota, jog klubo naujokas Egidijus Mockevičius sostinės ekipai galės padėti tik kitais metais, tačiau vidurio puolėjas paneigė prognozes – pasirodė  „Betsafe–LKL“ mače su „Šiauliais“, o netrukus sublizgėjo Europos taurės rungtynėse Prancūzijoje.

 

Lemiamame susitikime dėl antrosios C grupės vietos 25-erių žaidėjas surinko dvigubą dublį (13 taškų, 10 atk. kamuolių) ir buvo naudingiausias svečių ekipoje.

 

Tačiau E.Mockevičius neketina užmigti ant laurų ir stengsis dar labiau pagerinti savo žaidimą.

 

„Dabar žiūriu tik į labai artimą ateitį. Noriu galutinai viską susitvarkyti, sustiprėti ir sugrįžti į optimalų režimą. Noriu išnaudoti visą savo potencialą“, – oficialiai „Lietuvos ryto“ svetainei „bcvilnius.lt“ kalbėjo puolėjas.

Keista, visgi buvau priverstas padaryti ilgą pauzę. Dar reikia laiko, kad labiau įsivažiuočiau, priprasčiau prie greičių. Be krepšinio praleidau kokius 7-8 mėnesius, matosi, jog raumenys yra aptingę, man trūko kontakto, bet manau, jog viską pasiseks pagerinti.

Tikrai nesitikėjau. Toks jausmas, lyg nuryčiau karčią tabletę – baimės nebuvo, gal kažkiek apėmė emocijos. Pirmosios aikštėje praleistos minutės metu į galvą šovė dvi mintys – daug žmonių ir jau pavargau. Kūną užvaldė emocijos, bandžiau, kiek įmanoma labiau padėti komandai.

Tiesiog toks buvo trenerio planas. Manau, kad tokio lygio komandoje tikrai nėra jokio skirtumo, kaip pradėti pasirodymą. Žinau, jog kituose klubuose rungtyniaujantiems krepšininkams gali atsirasti psichologinis nuopolis, tačiau aš nekreipiu dėmesio. Jei treneris būtų pasirinkęs kitaip, galbūt ir mačas būtų pasukęs kita linkme. Džiaugiuosi, jog man buvo suteiktas šansas ir mums pasisekė laimėti.

 

Aišku, visada gali būti geriau, tačiau tai – tik laiko klausimas. Kad ir kiek viską bandžiau išmokti būdamas šalia aikštės, tačiau ne viskas yra įmanoma. Žaidybinė praktika suteikia labai didelį įnašą, kaip tu jautiesi komandos viduje ir schemose. Po truputį jau apsiprantu.

 

Kaip ir sakė treneris, mes nesirenkame varžovų. Einame į aikštę ir darome savo darbą, bandome laimėti. Nėra prasmės rinktis, nes „Top 16“ etape visos komandos būna stiprios.

Sutariu su visais. Puikiai bendraujame su amerikiečiais, išvykose viename kambaryje gyvenu su Benu Madgenu, su juo irgi palaikau šiltus santykius. Daugumą ekipos narių pažinojau jau anksčiau. Visa komanda gera ir draugiška. Galbūt padeda ir JAV praleistas laikas, nes neturiu kalbos barjero. Aišku, nesu ir drovus žmogus, galiu bendrauti su visais.

 

Buvo sudarytos tokios sąlygos, kokių niekur kitur nebūčiau gavęs. Mane patikino, jog gydytojai, treneriai neskubins sugrįžti į aikštę ir lauks, kol būsiu pasiruošęs. Komanda sutiko laukti ir jei taip yra, vadinasi, yra pasitikėjimas ir tikėjimas tavimi. Nesinori nuvilti, kai yra suteikiama tiek galimybių.

 

Su Linu jau buvau kalbėjęs praėjusią vasarą apie būsimą sprendimą. Pašnekėjome, jis paaiškino situaciją. L.Kleiza taip pat buvo patyręs panašią traumą, todėl gali pasidalinti vertingais patarimais.

 

Dabar, tiesą pasakius, žiūriu tik į labai artimą ateitį. Noriu galutinai viską susitvarkyti, sustiprėti ir sugrįžti į optimalų režimą. Noriu išnaudoti visą savo potencialą.

Nereikia nei rašyti, nei bendrauti, kai pamatai penkių šimtų fanų armiją, žygiuojančią į Kauno areną. Viskas ir taip aišku. Turime tokius fanus, kurie važiuoja kartu su komanda į Prancūziją per Kalėdas. Palaikymas visada matosi ir jaučiasi per kiekvienerias rungtynes.

Palaikykite ir būkite tokie, kokie esate. Ir, aišku, - kuo daugiau pergalių!