Laisvasis medicinos agentas (II)

Net aiškindamas sudėtingus medicininius dalykus Dalius Barkauskas sako: „Viskas labai paprasta.“ Logiškai nepaaiškinamiems reiškiniams pavadinti turi savo terminą – Marijos žemės sindromas. Pavyzdys – sakyti, kad valstybei sporto medikai reikalingi, bet jų problemų nespręsti. 

 

Užsienyje daugelis gydytojų siekia, kad šalia jų pavardės būtų pridėtas įrašas „sporto medikas“, nes ši papildoma eilutė, rodanti atitinkamą gydytojo kvalifikaciją, pritraukia daugybę pacientų – ir sportininkų, ir paprastų žmonių. Lietuvoje ši magija irgi veikia, tik štai sporto medikų nėra daug – apie 60–70 aukštesnės ir žemesnės kvalifikacijos specialistų. 
 

Manyti, kad artimiausiu metu jų smarkiai padaugės, nėra pagrindo: jaunų sporto medikų beveik neateina, o su sportininkais dirbančiųjų laukia pertvarkos, po kurių gali praretėti ir esamos gretos. Elito sportininkų rengimo reformos D.Barkauskas nelinkęs dramatizuoti, o į šį reiškinį žvelgia sistemiškai ir paprastai: sporto srityje, kaip ir švietimo, sveikatos apsaugos ar kitose dešimtmečiais reformuojamose, įsigali eksperimentai ir chaosas.  

Ir toliau bendrauju su tam tikrais sportininkais, bet visokiais organizaciniais dalykais sau galvos nebekvaršinu. Esu LTOK sporto medicinos ir antidopingo komisijos pirmininkas, todėl nuo olimpinės rinktinės reikalų visiškai nenutolau, bet dabar, kaip pats sakau, esu laisvasis agentas. Neprivalau kaip anksčiau visokiuose tikrinimuose dalyvauti, būtinai veržtis į Europos ar pasaulio čempionatus. Dabar dirbu laisvu grafiku, žiūriu iš tų sportininkų, su kuriais bendradarbiauju, taško ir padedu jiems rengtis. 

Pagyvensim – pamatysim. Per daug nespėliočiau, kas bus. Nors žvelgiant į rinkos kainas iš karto galima pasakyti, kad geriausių mūsų kineziterapeutų sporto federacijos neįpirks. Geri kineziterapeutai paklausūs, jie turi puikias sąlygas užsiimti privačia praktika ir nevažinėti po pasaulį su sportininkais. Vadinasi, federacijos turės samdytis mažiau patirties, mažiau profesionalumo sukaupusius medikus, todėl, mano akimis žiūrint, sportininkų aptarnavimo lygis bus truputėlį žemesnis arba jam trūks tam tikro sistemiškumo. Bet nebūčiau linkęs spėlioti, vis tiek kažkas iš to išsikristalizuos ir kažkaip bus.  

Jeigu pažiūrėtume į pasaulinę praktiką, pamatytume, kad su premijomis dažniausia nesielgiama taip, kaip yra pas mus. Jeigu sporto mediko atlygis priklauso nuo premijų, vadinasi, jis verčiamas siekti maksimaliausių rezultatų. Tai gal nėra visai etiška, nes medikas gali pasijusti stumiamas pabandyti ir nelegalių priemonių. Vakarų Europoje labai aiškiai suvokiama sporto mediko paskirtis. Tai nėra siekis gauti premijos dalį, bet turėti nuolatinį normalų atlygį, gerai atlikti patikėtą darbą ir dėl kitų dalykų nekvaršinti sau galvos. Premija – tai sportininko, trenerio skatinimas, o ne mediko.    
 

O priedai prie atlyginimo – čia jau, kaip aš sakau, Marijos žemės sindromas. Reikia nustoti kalbėti ir vieną kartą aiškiai pasakyti, ar sporto medikas reikalingas, ar nereikalingas. Štai ir viskas. Jeigu reikalingas, tada už darbą jam turi būti normaliai atlyginama, jeigu nereikalingas – tą reikia imti ir pasakyti. 

Anksčiau niekas dėl to problemų nekeldavo, bet dabar įsigaliojo nauja tvarka, pagal kurią niekaip kitaip iš valstybinės įstaigos negali išvykti, tik pasiėmęs atostogų. Anksčiau būdavo supratimas, kad yra tokia profesija, ir tarpinstituciniu susitarimu būdavo sudaromos sąlygos medikui išvykti dirbti. Dabar tokio susitarimo nebeliko. Bet palaukit, jeigu aš vykstu į žaidynes atostogų sąskaita, tai tada aš jose ir atostogausiu. 

Taip greičiau trukdymas nei pagalba sporto medikams ir kartu sportininkams.
 

Čia kyla iš to paties – tiesiog reikia įvertinti ir pasakyti, reikia sporto mediko ar ne. Tai institucinis dalykas, sportininkams, treneriams tokių klausimų nekyla. Ir Vyriausybė turėtų pasakyti, ar ši struktūra reikalinga. Jeigu taip, tada kiek ji reikalinga.

Mano žiniomis, sporto medicinos srityje dirba apie 60–70 žmonių, bet jų kvalifikacinis lygis labai skirtingas. Jaunų žmonių yra nepakankamai. Kita vertus, norint siekti aukštesnio lygmens, reikia turėti į ką lygiuotis ir matyti tam tikrus standartus. 

Kol išsikristalizavo ir atsirinko tie žmonės, kurie tikrai gali dirbti komandoje, prireikė gero dešimtmečio. O kaip dabar bus – man sunku pasakyti. 
 

Žiūrėkime labai paprastai. Jeigu tai būtų normaliai mokama specialybė – tada taip, siūlyčiau rinktis. Bet žiūrint iš tos pozicijos, kiek daug reikia įdėti, kad atsistotum ant kojų, – sakyčiau, ne. 
 

Toks žmogus visų pirma turi suprasti, kas yra sportas, ir pageidautina, kad jis pats kažkada būtų bent jau pusiau profesionaliai sportavęs.
 

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas tas dopingas. Kartais į vieną krūvą suplakamos ir prie dopingo priskiriamos organizmui atsigauti padedančios, žmogaus kūno adaptaciją prie didelių krūvių gerinančios ir jo fizinį pajėgumą didinančios medžiagos. Tai du skirtingi dalykai. Žmogaus galimybių didinimas senais metodais galimas, nieko nėra uždrausta, bet tai reikalauja žinių, pastangų, tyrimų ir panašiai, nes kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl šios priemonės individualios. O dopinginės medžiagos – tai hormoniniai preparatai, psichostimuliatoriai ir panašios, suteikiančios greičio, ištvermės ir kitokių reikiamų savybių. Jos visos yra ne be šalutinio neigiamo poveikio. Čia nubrėžta labai aiški riba tarp to, kas galima, ir to, kas draudžiama. Profesionalus sportas yra galimybė siekti garbės, šlovės ir plius pinigų, todėl jis visada bus neatsiejamas nuo skandalų.  
 

Dopingas man visiškai neįdomus. Man įdomus žmogaus funkcinių galimybių didinimas, vadinkime, gyvenimiškomis priemonėmis, kaip mes galime savo kūną išnaudoti maksimaliai jį treniruodami ir veikdami leistinais metodais. O tabletės ar injekcinės priemonės mane domina mažiausiai.

Nėra pagrindinio komponento. Tai mūsų mąstymo ribotumas. Mes manome, kad kažkokia stebuklinga piliulė viską išspręs. Bet tokios piliulės nėra. Yra veiksnių visuma, yra nenusakomų veiksnių – ir visiems jiems reikia ruoštis. 
 

Susijęs. Mano profesija yra mano gyvenimo dalis. Tai neatsiejami dalykai. Kitaip tariant, mano darbas yra mano hobis. 
 

Gyvenimas eina į priekį, reikia priimti taip, kaip yra. Gamta nemėgsta tuštumos, vieni išėjo, kiti ateis. O bus geriau ar blogiau – čia jau po kurio laiko galėsime analizuoti. 
 

Sporto medikai jau turėtų pradėti ruoštis Tokijo vasaros žaidynėms, bet dabar vyraujančiame chaose šis pasiruošimas kažkur pasimeta. Bus matyti, kiek sportininkų pelnys teisę dalyvauti žaidynėse. Jeigu pradeda braškėti sistema, automatiškai gali nukentėti ir sportininkų gebėjimas parodyti maksimalų rezultatą. Matysime.
 

Aš žiūriu taip: pertvarka reikalinga tada, kai žinai, ko sieki. Pavyzdžiui, geresnio rezultato, racionalių sprendimų, turi modelį, o daryti vien tam, kad pažiūrėtum, kaip bus, nors visi gūžčioja pečiais ir nežino, kaip bus, – nėra logiška. Bet pas mus tas pats vyksta nuolat – chaosas švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose sistemose. Toliau eksperimentuosime ir žiūrėsime.