Iš atšiauraus Sibiro – į vasarišką baidarę

Lietuva visą laiką garsėjo savo baidarių irklavimo meistrais. Sovietmečiu pirmasis  irkluotojas, įsiveržęs į plačiuosius vandenis, buvo Mykolas Rudzinskas.  Jo pergales tęsė Vitalijus Trukšinas, Artūras Vieta ir Jonas Zautra. Vėliau - Egidijus Balčiūnas, Romas Petrukanecas, Alvydas Duonėla. Dabar iš jų estafetę perėmė Edvinas Ramanauskas ir Aurimas Lankas bei Andrejus Olijnikas ir Ričardas Nekriošius.
 

Paprašytas prisiminti savo sportinę karjerą, pasaulio vicečempionas ir bronzos medalio laimėtojas  (1979 m. Duisburge), o dabar  Viešojo saugumo tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos vado pavaduotojas Jonas Zautra tik giliai atsiduso: „Buvau pačiame jėgų žydėjime, pajėgus irklavime kažką daugiau pasiekti, tačiau tuo metu SSRS valdininkai išleido įstatymą, jog, sportininkai, sulaukę 23-ejų, jau yra neperspektyvūs, jiems užsitrenkė durys į rinktinę ir pasakyta, kad eikite į pensiją. Sužlugo pačios gražiausios mano svajonės, olimpinėse žaidynėse taip ir neteko dalyvauti, Maskvoje buvau atsarginis“. 

Gimei Irkutsko srityje, o iš tremties į Lietuvą su tėvais ir seserimi sugrįžai 1962-aisiais, kai tau buvo vos treji. Ar kas nors atmintyje išliko iš gyvenimo atšiauriame Sibire?, - paklausiau J. Zautros. 
Iš to laikmečio Sibire atmintyje nieko neišliko. Prisimenu tik tuos metus, kai su tėvais bei metais už save vyresne seserimi sugrįžome iš Irkutsko ir mums buvo sunku kur nors prisiglausti. 

Buvo reikalaujama  gyventi kažkur prie Lietuvos, tačiau apsigyvenome pas mano tetą Kaune.
   

Vėliau blaškėmės po Lietuvą, kol 1967-aisiais pagaliau ilgam apsistojome Kaune. Iš tėvų pasakojimų supratau, kad mūsų gyvenimas nebuvo saldus.

Tais pačiais metais pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, o vėliau - profesinę technikos mokyklą, norėjau įsigyti specialybę. 

Dar mokykloje nuo trylikos metų pradėjau sportuoti, tačiau apie didįjį sportą negalvojau.     

Mokykloje susipažinau su treneriu Petru Daruliu, kuris atėjo ieškoti būsimųjų irkluotojų.
 

Turėjau draugų, kurie jau lankė irklavimo treniruotes ir man pasakodavo, koks įdomus yra baidarių irklavimas. 

Man ir pačiam norėjosi sustiprėti, nes buvau fiziškai silpnas. 1973-iųjų rudenį užsirašiau į baidarių irklavimo grupę.  

Buvai universalus, irklavai visas valtis. Jau 1977-aisiais Prancūzijoje tapai Europos jaunimo čempionu, o dar po poros metų  Vokietijoje per pasaulio suaugusiųjų čempionatą  laimėjai sidabro ir bronzos medalius. 

Tikrai dar būčiau sportavęs 10-15 metų, jėgų turėjau daug, sukaupęs patirties.  Tačiau kai užsidarė durys į SSRS rinktinę, buvo beprasmiška toliau sportuoti. 
 

Atstovaujant SSRS rinktinei, teko patirti daug nuoskaudos. Ypač neigiamai atsiliepė Miuncheno olimpinio čempiono Vlado Česiūno užstojimas, kai jis 1979-aisiais po  pasaulio čempionato Duisburge negrįžo į Lietuvą. 

SSRS rinktinės treniruočių stovykloje per susirinkimą buvo pliekiamas legendinis mūsų kanojininkas.  Buvo siūloma panaikinti jo olimpinio čempiono titulą, atimti SSRS nusipelniusio sporto meistro vardą. 

Aš užstojau Vladą Česiūną, buvau kategoriškai nusiteikęs, jog jam nebūtų panaikinti garbingi titulai, nes vienu metu negalima visko nubraukti. Man buvo išrėžta: „Vaikine, atsimink savo žodžius, tau jie atsilieps gyvenime“. Ir tikrai atsiliepė. 

Per Maskvos olimpines žaidynes buvau komandos atsarginis, nors buvau pajėgus jose dalyvauti. Neirklavau ir 1981m. pasaulio čempionate Notingeme, nes vėl teko atsarginio vaidmuo.   

Treneriams sakydavau, kad nesu mažas vaikas ir matau, kas vyksta, esu spaudžiamas, į keturvietę valtį sodinami silpnesni. 

1983-aisiais buvome sudarę ypač stiprią Lietuvos keturvietę baidarę - aš, Arūnas Valančiauskas, Artūras Vieta ir Gintautas Šiaškus. 

Turėdamas didelę patirtį, jaučiau, jog mūsų potencialas didžiulis, galime laimėti SSRS čempionatą ir vykti į pasaulio čempionatą. 

Matydami, kad esame stiprūs, SSRS rinktinės treneriai įgulą išardė, iš valties išsodino  pasaulio čempioną Artūrą Vietą ir mums neleido pasireikšti.  

SSRS rinktinės treneriai man bandė įpiršti savotišką metodiką, kuri man visiškai netiko. 
 

Po Maskvos olimpinių žaidynių pradėjau didelį dėmesį skirti fiziniam pasirengimui. Kilnojau štangą, daug bėgiojau. Man pavyzdys buvo legendinis rumunų kanojininkas Ivanas Pacaikinas, kuris buvo ypač fiziškai stiprus. Kažkada man buvo daromi raumenų testai. Vėl jais pradėjau domėtis ir supratau, ką man reikia daryti. Pagal savo svorį SSRS rinktinėje buvau vienas sunkiausių, svėriau apie 100 kg, bet vienas liesiausių. Man patarė, kad, norint pasiekti gerų rezultatų, reikia augintis masę. Prisiauginau 4 kg, bet reikėjo dar daugiau.  

Pas Saulių Misevičių pradėjau lankyti atletinės gimnastikos treniruotes, klubas buvo netoli nuo mano namų.  Per metus mano svoris pasiekė 120 kg, klubą lankiau gal penkerius metus. Dabar savo namuose prie Karmėlavos turiu įsirengęs treniruočių salytę.
 

Kūno kultūros institutą baigiau 1985-aisiais. Turėjau pakankami žinių, bet man pasiūlė mažą atlyginimą, o šeimoje augo du vaikai, juos reikėjo išlaikyti.  120 rublių tikrai buvo ne tas atlyginimas, todėl nuėjau į kitus darbus. 

Priverstinai baigus sportinę karjerą, vienas mano pažįstamų įsisteigė kooperatyvą ir pasiūlė dirbti.  
 

Valstybei atkūrus nepriklausomybę, bandžiau eiti į kariuomenę, kuri tik kūrėsi. Tačiau 1992-aisiais buvęs irkluotojas, pasaulio čempionatų prizininkas Petras Grigonis man pasiūlė pabandyti kitą darbą.     

Pradėjau dirbti Viešojo saugumo tarnyboje – buvau Vidaus tarnybos 1-ojo pulko Apsaugos bataliono vadas, 1998-2002 –aisiais - šio pulko štabo viršininko pavaduotojas, 2002-2007 - pulko vado pavaduotojas-štabo viršininkas, o nuo 2007 – jų iki šių dienų - Viešojo saugumo tarnybos vado pavaduotojas. 
 

Šeimoje buvau vienintelis irkluotojas. Vaikai Rita ir Jonas kažkada lankė karatė pratybas. Kai dukrai buvo 18-a, per pasaulio šotokan karatė čempionatą buvo užėmusi ketvirtą vietą. 

Dabar esu laimingas senelis, turiu du anūkus ir vieną anūkę. 

Keturvietė – sudėtinga valtis. Jeigu joje nėra suderinamumo, gerų rezultatų nesitikėk.   
 

Dabartinė keturvietės įgula rodo puikius rezultatus, yra pajėgi ir perspektyvi, tereikia  daug dirbti. 

Kai po truputį dingsta 200 m distancijos, pereinama prie klasikinių 500 m ir 1000 m nuotolių, turės būti didesnis darbo ir krūvio režimas.  

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra gerų baidarininkų, mūsų sporto šaka puikiai atsigavo. Šaunuoliai vaikinai, šaunuoliai jų treneriai, kurie puikiai dirba.

Kartais atvažiuoju. Patinka ir varžybas žiūrėti, ir senus draugus susitikti. Su geriausiais šiandienos irkluotojais nesu pažįstamas, tačiau irklavau tuo metu, kaip ir olimpinio prizininko Aurimo Lanko tėvas Antanas Lankas.
 

Pagrindinis mano porininkas dvivietėje baidarėje buvo klaipėdietis Gintautas Šiaškus, džiaugiuosi, kad jis surado savo vietą gyvenime, sukūrė verslą. 

Kartas nuo karto su juo dabar susitinku veteranų varžybose. 
 

Kartais. Dėl darbo negaliu sau leisti dažnai atvažiuoti į Trakus. O į pasaulio čempionatus, kurie dažniausiai vyksta egzotinėse šalyse, nevažiuoju, nes reikia nemažų lėšų.  

Taip, labai nepastebimai prabėgo laikas. Kad irklavau, prisiminimui liko irklai, o danų gamybos valtį, kurios buvo ypatingai kontroliuojamos, turėjau palikti kitiems.