Sunkiame kelyje tikslo link – draugų parama

Vasario 16-ąją Lietuva švęs valstybės atkūrimo šimtmetį. Tą dieną Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, turėtų finišuoti ultramaratonininkas ugniagesys Aidas Ardzijaukas, baigęs simbolinį 100 dienų bėgimą, per kurį ketina įveikti 8000 kilometrų iš Senegalo sostinės Dakaro į Lietuvos sostinę. Taip originaliai jis nusprenė paminėti šią ypatingą Lietuvai datą.

Kodėl Dakaras? “Lietuviai neabejingi Dakaro pavadinimui. Be to, jis įsikūręs vakariausiame Afrikos krašte, o ir Senegalo vėliavos spalvos tokios pačios, kaip Lietuvos, tik kitaip išdėstytos. Na, ir atstumas, 8 tūkst. kilometrų yra toks, kurį galima įveikti per simbolines 100 dienų“, – prieš pradėdamas spalio 23-iąją įspūdingą savo bėgimą, aiškino ištvermingasis atletas.

A.Ardzijauskas startavo nuo Dakaro centre esančio monumento Afrikos rezistencijai. Bėgimo trasa drieksis net per 13 šalių: Senegalą, Mauritaniją, Vakarų Sacharą, Maroką, Gibraltarą, Ispaniją, Prancūziją, Monaką, Italiją, Austriją, Čekiją, Lenkiją ir Lietuvą. Bėgdamas per Afriką jis įveikė 3448 kilometrus, Europoje jo laukia dar 4537 kilometrai.

Tai bus didžiausias A.Ardzijausko iššūkis, nors jų netrūko ir anksčiau. Ištvermingas lietuvis  2012 m. apibėgo Lietuvą, 1 089 km įveikęs per 24 dienas, po metų jis bėgo Baltijos jūros pakrante ir 3 266 km įveikė per 44 dienas, 2014 m. jis perbėgo visas Jungtines Amerikos Valstijas - daugiau nei 5 000 km per 62 dienas.

Įkvėpė bičiulis

Šioje nelengvoje kelionėje A.Ardzijauskas turi palydovų, kurie padeda jam ir morališkai, ir konkrečiais darbais. Prie Maroko sienos, Agadire, su A. Ardzijausku atsisveikino jį lydėjęs fotografas Gedmantas Kropis, kurį pakeitė buvęs Aido bendradarbis ugniagesys Saulius Ališauskas, lydėjęs bėgiką iki Nicos.

45 paros. Tiek paskui ištvėrmingąjį bėgiką sekė jo bičiulis S.Ališauskas. Tiesa, jis Aidą lydėjo ne bėgdamas, o vairuodamas automobilį, šioje nepaprastoje kelionėje virtusį tiesiog nameliu ant ratų.

Šalia Aido S.Ališauskas atsidūrė neatsitiktinai - S.Ališauskui maršrutas nuo Dakaro jau žinomas. „Kai kolega Saulius pravažiavo maršrutą Dakaras–Paryžius dviračiu, nusprendžiau, kad aš prabėgsiu šią distanciją“, - prieš daugiau kaip dešimtmetį  S.Ališausko priimtas iššūkis įkvėpė dar didesniam žygiui Aidą. Ir šįkart Saulius Aidui galėjo būti geras pagalbininkas, kadangi šis maršrutas jam buvo gera žinomas: „Žinomos vietovės, žinau, kaip elgtis, dėl to Aidas mane ir pakvietė – buvau ten reikalingas“, - kaip atsidūrė buvusio bendradarbio komandoje, su kuriuo 2005 m kartu dirbo Gelbėjimo stotyje, pasakojo Saulius, pastaruoju metu dirbantis Lietuvos moterų dviračių rinktinės mechaniku.

Du maratonai per dieną

A.Ardzijauskas vidutiniškai per dieną nubėga apie 80 km, priklausomai nuo reljefo, savijautos, oro sąlygų ir kitų veiksnių.

„Vienodų dienų nėra, bet standartinis dienos planas maždaug toks: keliamės 5-tą ryto, šeštą startuojam. Prieš startą jis šiek tiek pavalgo. 15-tame kilometre – arbatėlė su rimtesniu maistu – kiaušiniu, bandele. Po 40 km – pietūs. Likus 15 km iki finišo – vėl arbatėlė su daugiau maisto. Per tas maisto pertraukėles jis ir pailsėdavo. Pertraukėlės užtrukdavo ne ilgiau kaip pusvalandį. Finišuodavo Aidas įvairiai – ir 6-tą valandą, užtrukdavo ir iki pusės dešimtos. Vėlgi tai priklauso nuo reljefo, kelio dangos, miestas tai ar užmiestis“, - tai, kokiu ritmu gyveno 45 paras, prisiminė Saulius.

Užmigti Aidui po tokios dienos – juokų darbas. „Jis tik užmerkdavo akis ir jau miegodavo. Nebuvo jam problemų dėl miego. Ryte aš pirmas atsikeldavau, bet Aido versti nereikėdavo, tiesiog pasakydavau, kad judam ir jis pradeda ruoštis – teptis kremais, rengtis ir t.t.“, - griežta dienotvarkė nebuvo pats didžiausias iššūkis.

Maršrutą keitė realybė

Nors maršrutas buvo sudarytas iš anksto, tikrovė jį pakoregavo. Tad kiekvienos dienos maršrutą Saulius ir Aidas aptardavo ir parinkdavo iš ryto.  Jį rinkdavosi pagal judėjimo srautus, kelio dangą, kelkraštį ir kt. A.Ardzijauskui teko bėgti įvairiausiais keliais – pradent žvyrkeliais ir baigiant naujai patiestu asfaltu. „Mūsų tikslas– kuo tiesiau į Lietuvą, bet ne visada tiesiai išeina. Štai Ispanijoje, Prancūzijoje bėga pagal iš anksto numatytą maršrutą, o ten ženklas, kad pėstiesiems – draudžiama. Ir ta atkarpa – keli kilometrai. Nieko nepadarysi – tekdavo apibėgti“, – pasakojo Saulius. 

Šilčiausiai, sako Saulius, juos sutiko Ispanijoje, ten, kur gyvena daugiausia lietuvių.  „Mes labai daug skelbėmės, reklamavomės. Daug atsiliepė lietuvių, priėmė pernakvoti, pamaitino. Kaip kas galėjo, taip padėjo“, - valingą lietuvį ir jo palydovą emigrantai iš Lietuvos sutiko šiltai. O štai sutikti vietiniai per daug dėmesio nekreipė. „Ispanai beveik nekalba angliškai, tai kol susikalbam, kol išsiaiškinam. Na, o  tada jau sveikina, dovanėles duoda, fotografuojasi“, - prisiminė Saulius.

Viskas viename

S.Ališauskas lydėdamas bėgiką judėjo lengvuoju automobiliu, kuriame tilpo visas jųdviejų tų dienų gyvenimas. „Tai buvo lengvasis automobilis su lagaminu ant stogo. Pilnas prikrautas dėžių, drabužių, maisto, gėrimų, nakvynės reikmenų, navigacijos, žemėlapių ir dar visko, ko reikia“, - pasakojo S.Ališauskas.

Taip, kaip automobilyje tilpo visi daiktai, tap Saulius „sutalpino“ savyje visus darbus – jis, juokiasi, kad Aidui tas 45 paras buvo viskas –  mama ir tėtis, masažuotojas ir psichologas, tas, kuris bendravo su žurnalistais ir tas, kuris fotografavo. „Abu turėjome racijas ir kalbėdavomės, aš jam sakiau, kur, kokiomis gatvėmis bėgti – navigavau ir rodžiau maršrutą. Tiesiose atkarpose laukdavau kas 5 km. Gamindavau karštą maistą jam, vakare ieškodavau nakvynės – ar palapinei vietos, ar viešbučio, ar kempingo, priklausomai nuo to, kokioje vietovėje buvome. Tokie buvo darbai“, - dėsto Saulius. 

Kelionės metu, nesvarbu, kur apsistodavo, tekdavo pasirūpinti ir kitais buitiniais dabrai, tokiais kaip, pavyzdžiui, skalbimas. „Į kelionę negali pasiimti tiek drabužių, kad keistum juos kiekvieną dieną ir kažkur krautum“, - detales atskleidžia išvermingojo bėgiko palydovas.

Reikėdavo pasirūpinti ir maistu, o karšto klimato šalyse tai ne taip paprasta. „Maroke temperatūra svyruoja tarp 20-30 laipsnių karčio, naktį nukrisdavo iki 5 laisnių šilumos ir mažiau. Šaldytuvo neturėjome, tad gendantį maistą dienai dviem nusiperki, o konservais galima ir savaitei apsirūpinti. Vandens atsargų irgi kelioms dienoms nusipirkdavome, daugiau negalėdavome, nes tiesiog nėra kur dėti. Ir taip automobily tik dviem atsisėsti tegalima“, - pasakojo Saulius.

A.Ardzijauskui jis gamino lengvai virškinamą, daug kalorijų turintį ir energijos suteikiantį maistą pagal dietologo receptūras. Makaronai, jūros gėrybės, daržovės. Viskas virta, jokių kepinių ir aštrių produktų.

 Grožėjosi gamta

Daugiau nei mėnesį drauge su A.Ardzijausku praleidusio palydovo teigimu, bėgiko fizinė ir psichologinė būklė pakankamai gera. „Viešbutyje prie Barselonos Aidas užsisakė kojų masažą. Toji masažuotoja specializuojasi dirbdama su bėgikais, tenisininkais. Kai Aidas papasakojo, kad jis jau nubėgęs 5000 km, masažuotoja  pasakė, kad jis labai geros formos, raumenynas atrodo gerai“, - pasakojo S.Ališauskas.

O kad bėgiko nepultų juodos mintys, iš kailio nėrėsi Saulius. „Svarbu gerą nuotaiką palaikyti, pozytyvius sprendimus priiminėti, neleisti atsipalaiduoti, nukrypti į blogas mintis“, - šyptelis jis. Palaikydamas ūpą, S.Ališauskas stengėsi bendrauti su juo viso bėgimo metu, neleisdamas jam pasinerti į save ir savo mintis.  Per radijo ryšį kalbindamas, bičiulis stengėsi, kad bėgikas pastebėtų aplinką, automobilius, gamtą, apelsinų plantacijas ar gražią jūrą ir didingus kalnus. „Taip užsimirštama ir negalvojama apie patį bėgimą, greičiau praeina laikas. Juokėmės iš aplinkos, iš kasdienybės sėmėmės linksmybių ir palaikėme gerą atmosferą. Mes su juo esame drauge ir dirbę, tai dalinomės ir prisiminimais, aptardavome ir  tos dienos įvykius. Mums kiekviena diena linksma buvo“, - patikino buvęs ugnegesys.

Svečiuose pas dviratininką

Nuotaiką ir monotoniją A.Ardzijauskui praskaidrino ir ypatingi palydovai. Bėgant Ispanijoje prie jo prisijungė žinomas dviratininkas Tomas Vaitkus. Jis su A.Ardzijausku ir S.Ališausku praleido tris dienas. Dvi iš jų dviratininkas su Aidu praleido drauge bėgdamas. „Nelengva Tomui buvo – jis ne bėgikas, tiesiog iš solidarumo tam ryžosi, nežinau, kaip jis kitas dienas gyveno po tiek bėgimo, nes du maratonai per dieną – tai labai daug žmogui, kuris nors ir fiziškai stiprus, bet nebėgiojantis“, - kalbėjo S.Ališauskas.  

T.Vaitkus, turintis namus netoli Valensijos, dvi naktis keliauninkus apnakvindino po savo stogu. „Vieną naktį nakvojome, kai iki jo namų liko 80 km – tą atstumą nuvažiavome, pernakvojome, ryte anksti kėlėmės ir grįžome į finišo vietą, kad Aidas galėtų toliau bėgti. Visada taip: baigiame vakare ir kur benakvotume kitą dieną grįžtame - tęsiame iš tos pačios vietos. Kad nebūtų jokių tarpų, kad būtų ištisas bėgimas, o ne kažkokiom atkarpom“, - sakė S.Ališauskas.