Tėvai - žiūrovai: pasitikėjimas ir nerimas

Vaikų sportas yra puikus laisvalaikio užimtumas, fizinis lavinimas, bendravimo priemonė, galimybė pažinti save ir pasaulį. Tačiau jeigu vaikų sportas tampa ,,pasiekimų sportu”, visiems kyla noras sulaukti šių pasiekimų vertinimų. Todėl akivaizdu, kad aiškiausias ir paprasčiausias būdas gauti vertinimą – pasižiūrėti krepšinio rungtynes. Kadangi toks vertinimas yra viešas, todėl tėvams jis sukelia greitas ir labai emocingas reakcijas – nesinori, kad mano vaikas atrodytų blogiau už kitus.

 

Niekas nedrįsta abejoti, kad tėvai iš tiesų nori vaikams padėti – suteikti daugiau pasitikėjimo, paremti ir tuomet kai sekasi, ir kai nesiseka. Tačiau kartais tėvų emocijos per rungtynes atrodo ne tik mažai padrąsinančios, bet net ir gluminančios, nepagarbios bei iškreipiančios pagrindinę ugdymo idėją. Ne veltui ilgametis krepšinio akademijos vadovas Šarūnas Marčiulionis visai neseniai portalui 15min.lt pasakė: „Kartą per dešimtmečių berniukų rungtynes Palangoje aš įkišau galvą į salę ir išvydau, kaip vaikų tėvai be gailesčio daužo būgnus. Bum, bum, bum – sklido per visą salę visu garsu. Išsigandęs varžovų komandos vaikas neįmetė baudų, o tėvai – patenkinti, džiaugiasi. Kur mes nuėjome? Kur liko garbė, orumas? Mes nubėgome kažkur kitur.“

 

Man ne kartą kilo klausimas – kodėl tėvai taip elgiasi? Be abejo, dalies tėvų tai paprasčiausia empatija savo vaikams. Tačiau kitos dalies tėvų elgesys yra susijęs su nerealizuotomis savo pačių ambicijos sporte, visa tai projektuojant per savo vaiką.

 

O kaip gi tuomet tėvai turi įsitraukti? Mokslininkai, tyrinėję žaidimų sporto šakas lankiusių vaikų tėvus, nustatė, kad egzistuoja trys įsitraukimo tipai. Per mažas įsitraukimas, pasižymintis nedideliu susidomėjimu, emociniu palaikymu ir menka finansine parama. Optimalus įsitraukimas, apibrėžiantis santykių lankstumą, emocinį pastovumą, leidimą spręsti vaikui. Per didelis įsitraukimas – per dažnas lankymasis treniruotėse, nuolatinė žaidėjų ir trenerio kritika, noras treniruoti patiems.

 

Patys vaikai dažniausiai tėvų palaikymą supranta keliais mums žinomais kriterijais: finansinį palaikymą – transportavimą į treniruotes ir rungtynes, lėšų skyrimą; informacinį palaikymą - patarimai apie mitybą, treniruotes, rungtynes; emocinį palaikymą – supratimą ir paramą kai nesiseka. Vaikai tėvų elgesį supranta kaip spaudimą šiais atvejais: kritiką per rungtynes, baudimą už nesėkmes, meilę tik tuomet, kai vaikui sekasi. Esant spaudimui, formuojasi nuolatine su sportu susijusi neigiama emocinė patirtis – nesėkmės baimė, nerimas, perdegimas. Todėl akivaizdu, kad tolimesnė vaiko sėkmė priklauso nuo to, kiek jis pamilo krepšinį ir kiek jis nori visa tai tęsti.

 

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) atliktas tyrimas atskleidė, kad dėl psichologinių priežasčių apie 80 proc. paauglių palieka pagrindines komandas būdami vos 13 metų. Tačiau ar mes sukuriame tinkamą psichologinę aplinką norėdami vaikui ,,padėti”? JAV atlikus tėvų apklausą paaiškėjo, kad 14 proc. tėvų per rungtynes šaukia, bara ar kitaip auklėja teisėjus, o 13 proc. tėvų kritikuoja savo vaikų žaidimą, kai šie rungtyniauja.

 

Dar įdomesni faktai paaiškėjo apklausus vaikus. Net 60 proc. apklausoje dalyvavusių vaikų pasakė, kad jų tėvai yra išėję iš salės, kuomet būdavo nusivylę žaidimu. 30 proc. vaikų paminėjo, kad tėvai šaukė ant jų dėl „blogo“ žaidimo. 13 proc. vaikų net patvirtino, kad tėvai yra jiems sudavė po rungtynių.

 

Apibendrinti tyrimų duomenys, asmeninė bei kolegų patirtis leidžia skirstyti tėvus į tris tipus:  

 

1. „Palaikantysis“. Elgesys pozityvus, vaikams patinka pritariantys šūksniai, palaikymas prieš ir po rungtynių, emocijų kontrolė, pagarba kitai komandai.

 

2. „Reiklusis treneris“. Nors vaikams tai nepatinka, bet tai jie priima ir gali tai toleruoti. Šiam tipui būdinga duoti nurodymus, pertraukų metu patarti „kaip žaisti“, kritikuoti už drąsos stygių, jo nusivylimas skamba kaip padrąsinimai.

 

3. „Išprotėjęs fanas“. Elgesys destruktyvus, vaikams nepatinka jo priekaištai treneriams ir komandos draugams, teisėjų kaltinimas dėl pralaimėjimo, varžovų žeminimas, vaikų kaltinimas per rungtynes, fanatiški šūksniai.

 

Stebint tai, kas jau yra tyrinėta, knieti sužinoti, o ko gi norisi vaikui prieš rungtynes, kad jaustųsi per rungtynes savimi pasitikinčiu žaidėju? Vaikai dažniausiai mini, kad jiems svarbu yra atvykti laiku, būti pavalgiusiam, turėti reikiamą aprangą, jeigu tėvai turi krepšinio žinių – taktinių ar techninių patarimų, supratimo – kada geriau kalbėtis ar patylėti. Ko vaikui prieš rungtynes nesinori? Kalbėti apie jo žaidimą, kalbėti apie būsimą varžovą, būsimą finalą, būsimą laimėtą čempionatą, jeigu tėvai stokoja žinių – sulaukti taktinių ir techninių patarimų.

 

Lygiai taip pat yra įdomu, ko vaikui norisi per rungtynes? JAV atlikta apklausa parodė, kad vaikai nori tėvų dalyvavimo rungtynėse, palaikymo už pastangas, emocijų kontrolės, kitų žaidėjų palaikymo. Tačiau vaikui per rungtynes nesinori: kad būtų kritikuojami ir gąsdindami varžovai, rodomos neigiamos emocijos, įsitraukiama į žaidimą, varžovų nušvilpimo.

 

Po rungtynių vaikui norisi: komentarų apie pastangas ir nusiteikimą, realaus įvertinimo, tinkamo momento, kada bus galima vertinti. Po rungtynių vaikui nesinori: kritikos už jo pasirodymą, kitų kaltinimo, kritikos kitų akivaizdoje.

 

SKM su dideliu pagreičiu įgauna kokybiškai dirbančios mokyklos vardą. Mums svarbu, kad tėveliai būtų drauge su komanda, o jų palaikymas būtų pozityvus ir teikiantis pasitikėjimą,  malonumą bei naudą.