"Moterų krepšinyje išaugau kaip treneris"

Po patirties Kinijoje į Lietuvą sugrįžęs Kauno r. „Hoptrans-Sirenų“ vyriausiasis treneris Mantas Šernius – vienas moterų krepšinio šviesulių, besistengiančių jį sugrąžinti į Europos elitą.

 

Aktyviai diskusijose ir noriai sprendimų priėmimuose dalyvaujantis šilutiškis iš karto parvykus į gimtąją šalį kibo į darbus kartu su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) bei sudėliojo gaires ilgalaikėje perspektyvoje.

 

„Vienas ir pagrindinis tikslas – didinti moterų krepšinio populiarumą ir kelti „ūgį“, kad atsirastų kuo daugiau grupių tiek Kaune, tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje. Taip pat reikia, jog moterų krepšinis grįžtų į mažesnius miestelius, tokius kaip Mažeikiai, Rokiškis. Vienas miestas, kurį galėčiau pagirti, yra Alytus. Jis tikrai išlaiko tą merginų kiekį ir tai – pavyzdys tokio lygio miestams kaip Mažeikiai, Marijampolė, kur yra vos dvi grupės. Nėra apimties, talentai neateina į sporto mokyklas. Jie kažkur vaikšto gatvėse arba užsiima kažkuo kitu, kai iš tikrųjų galėtų sportuoti“, – apmaudą liejo M. Šernius.

 

Kitą savaitę, vasario 5 dieną, M. Šerniaus treniruojamos Lietuvos rinktinės krepšininkės susirinks į trumpą treniruočių stovyklą Kaune, o vasario 10-ąją ir 14-ąją žais Europos čempionato atrankos rungtynes su atitinkamai Albanijos ir Vengrijos rinktinėmis.

 

Mūsiškės po dviejų mačų turi dvi nesėkmes, todėl dabar kiekviena pergalė reikalinga kaip oras.

 

Su LMKL.lt bendravęs specialistas apžvelgė moterų rinktinės padėtį Senajame žemyne, esamą Lietuvos krepšinio situaciją bei problemas merginų trenerių praktikoje.

 

Moterų krepšiniu domėjausi ir aš iš jo išaugau kaip treneris. Dirbti su moterų rinktine visų pirma – garbė, o antra – gavau ne vieną skambutį, paraginimą, prašymą iš pačių žaidėjų, kad „treneri, mums jūsų reikia“. Tie dalykai man yra svarbus ir dėl to aš grįžau. Rezultatas – galbūt ne toks, kokio mes norime, bet žinojau, jog rungtynės nebus lengvos, ypač su Vengrija tikėjausi geresnio rezultato, bet iš tikrųjų žaidimas nebuvo geras, padarėme labai daug klaidų ir dėl to su vengrėmis turime neigiamą rezultatą.

 

Žiūrint iš kitos pusės, aišku, norisi to taško, bet realiai kitos rungtynės Vengrijoje bus lemiamos ir mes neturime, ko prarasti. Esame šiek tiek piktos ir manau, kad psichologinis aspektas – mūsų pusėje. Rusės, aišku, yra favoritės, jos – atsinaujinusios, talentas – begalinis, bet žaisime namuose ir, manau, gali visko būti.

 

Turime patekti toliau. Jeigu to nebus, tuomet mes esame to nevertos antrus metus iš eilės, bet kitų minčių galvoje kol kas nėra. Yra kitos svarbios rungtynes, į jas koncentruojamės ir turime padaryti, ką galime. Norėtųsi, kad visos žaidėjos atvažiuotų geriausios formos, nes dabar geriausioje formoje nebuvo Kamilė Nacickaitė, kadangi neturėjo klubo, Marina Solopova žaidžia Rumunijos lygoje ir atvažiavo tikrai negeroje formoje.

 

Norėtųsi, kad Santa Okockytė kitą sezoną žaistų geresniame klube, nes kiek girdėjau ir kiek teko bendrauti su pačia, ji nėra patenkinta komandos treniruočių procesu, nes jos treniruojasi tik tris kartus per savaitę, žaidžia vienas rungtynes. Rinktinės žaidėjai tai – per mažai. Nors klubas žaidžia Europos taurėje, bet man kaip rinktinės treneriui norėtųsi, jog ji važiuotų į rimtesnį klubą. Tokie dalykai susideda ir tie 2-3 taškeliai, vienas numetimas nulemia Lietuvos krepšinio ateitį.

 

Dabar užaugusi karta, manau, turi dalyvauti Europos čempionate: yra Gintarė Petronytė, K. Nacickaitė, S. Okockytė, Eglė Šikšniūtė, Giedrė Labuckienė, Monika Grigalauskytė auga kaip krepšininkė. Manau, kad ta karta – užaugusi, bet mane labai neramina tai, kas ateis po jų. Aišku, taip žiūriu kaip rinktinės treneris. Tai mane labai neramina, bet kiek tenka kalbėtis su kitomis rinktinėmis, Latvijos, Vokietijos, Suomijos, tai gal tik suomėms šviečiasi geresnė ateitis. Kitur Europoje – šioks toks nuosmukis moterų krepšinyje.

 

Dabar kaip tik pasirodė filmas apie 1997 metų Europos čempiones ir tos čempionės užaugo dar sovietiniais laikais, kai kiekviename mieste, miestelyje buvo sporto mokyklos, dvigubai daugiau moterų trenerių ir dvigubai daugiau merginų, lankančių krepšinį. Šiuo metu moterų krepšinis Lietuvoje – tikrai sumenkęs. Tiek Lietuvos krepšinio federacija, tiek treneriai turime populiarinti tą sportą, pritraukti mergaites, jog krepšinis kiltų, nes dabar supraskime, kad atsirado daug alternatyvų, kurių nebuvo anksčiau, kaip pasikeitė požiūris ir dėl to moterų krepšinio „ūgis“ yra ženkliai sumažėjęs.

 

Misija per vienerius metus nėra įmanoma. Čia – dešimties metų darbo įdirbis, bet pirmieji žingsniai jau padaryti – federacijoje atsirado Lina Brazdeikytė, kuri bendrauja su Lietuvos trenerėmis, važiuoja per mažesnius miestelius, ieško talentų, stebi, kad jie neišvažiuotų. Kitas dalykas yra, kad merginos gautų tą patį, ką ir vaikinai. Praktiškai šiuo metu merginoms yra skiriama daugiau dėmesio nei vaikinams – keturiolikmečiams vaikinams rinktinės nėra, o merginos jau turi. Jos yra atrenkamos, stebimos. Kalbant apie aprangą, kurią federacija skiria vaikinams, tai merginoms jau yra visko daugiau. Vaikinams tikrai nėra skiriama daugiau dėmesio šiuo metu, o per pastaruosius metus jo daugiau yra merginoms.

Moterų bendruomenėje, tokiame kaip moterų kolektyve, labai daug yra bereikalingų šnekų ir visokios informacijos iškraipymo, kada pakalbėjus su vienais ar kitais treneriais, ta informacija tikrai neatitinka realybės. Bet čia turbūt natūralu, čia yra moterų krepšinis, moterų kolektyvas, tad tikriausiai be šito jos negali gyventi. Joms to reikia. Aišku, norėtųsi, kad to būtų kuo mažiau.

 

Kitas dalykas – moterų krepšinio trenerių ėjimas kartu su laiku. Patirtis yra gerai, bet krepšinis nestovi vietoje, tobulėja ir norėčiau matyti daugiau trenerių pastangų, kad jie daugiau domėtųsi naujomis tendencijomis, kas yra populiaru, naudinga ir kad visa tai grįžtų į treniruotes. Pats kartais patreniruoju penkiolikmetes, šešiolikmetes, joms trūksta informacijos, tad tenka gaišintis pačiam, paėmus krepšininkes ir jas mokant. Pats šiuo metu LMKL treniruoju „Hoptrans-Sirenas“, ateina viena kita mergaitė ir tenka pačiam susipažinti. Norėtųsi, kad būdamos aštuoniolikos, devyniolikos metų jos ateitų su tvirtesniais pagrindais.

 

Lietuvos krepšinio sistemoje yra Lietuvos trenerių asociacija, kuri yra atsakinga už trenerių kvalifikacijas ir naujas tendencijas. Praėjusiais metais teko bendrauti gal 2-3 kartus, buvome susirinkę, diskutavome ta tema, kad galbūt reikia atskirai merginoms parašyti pradmenų vadovėlį, bet čia yra tik pasiteisinimas. Iš tikrųjų šiuolaikiniame krepšinyje prie tokios informacijos gausios tiesiog reikia tik norėti ją susirasti, nes yra trenerių, kurie ateina į treniruotes, sėdi, kalbasi, diskutuoja, skambina man ir klausia, kaip sprendžiu vieną ar kitą situaciją tiek taktikoje, tiek komandos valdyme. Mano manymu, tai – tik pasiteisinimas. Šiuo metu gali rasti, ką nori. Dabar yra tiesiog perteklinė informacija. Norėtųsi, kad iš trenerių būtų didesnis noras, kad būtų daugiau seminarų.

 

Viskas turbūt atsiremia į supratimą. Kai aš buvau mažas, žinojau, jog būsiu treneris ir tada išgirdau tokią frazę „Šitame darbe tu milijonų neuždirbsi“ ir visi tą patį kartojo. Jeigu tu esi treneris, tai neturi kreipti dėmesio, kokia yra tavo alga, didžiausias variklis yra, kai pamatai, jog tavo auklėtinis žaidžia elitiniame Europos klube, grįžta per Kalėdas, pasveikina tave. Tai – didžiausias turas, o dauguma jaunų trenerių vis tiek mėnesio pabaigoje žiūri, kiek yra pervedama į sąskaitą, ir galvoja, ar verta čia aukotis dėl šito. Dėl to moterų krepšinyje amžiaus vidurkis – tikrai aukštas, jaunų trenerių ateina mažai ir to atsinaujinimo nelabai yra.

 

Rytų Europos lygoje nepavyko prasibrauti į kitą etapą dėl tikrai stiprios grupės, tačiau džiaugiuosi, kad komanda turėjo stiprių varžovių, iš kurių teko mokytis. Lietuvos moterų krepšinio lygoje turėjome keletą skaudžių pralaimėjimų, bet viskas spręsis paskutiniame rate, kadangi tiek Vilnius, tiek Marijampolė, tiek mes esame daugmaž vienodo pajėgumo.