„Svarbiausia – gerai jaustis“

Bendrovės „Olifėja“ generalinio direktoriaus pavaduotojui Donatui Kazlauskui, vasario 15 d. švenčiančiam savo 60 metų jubiliejų, metai netrukdo aktyviai sportuoti. 

„Svarbiausia – gerai jaustis, metai čia neturi didelės reikšmės. Stengiuosi palaikyti savo gerą sportinę formą, jaučiuosi gerai, nors, žinoma, traumų  neišvengiu. Tačiau susiimu, jas išsigydau ir stengiuosi sugrįžti į ankstesnę savo būseną. Kaip reguliuoju savo sportinę formą? Vingio parke turiu kone 5 km savo ratuką ir visą laiką įveikiu tą atstumą. Nuolat stebiu laiką ir jį lyginu su tuo, kaip tą atkarpą įveikiau prieš 15-20 metų, kiek nuo jo dabar atsilikau. Jeigu daug, - tai stengiuosi pagerinti savo sportinę formą. Kai prie jos priartėju, tada būnu savimi patenkintas. Toks mano gyvenimo žaidimas. Vingio parke tik bėgioju, bet ir važinėju dviračiu, vaikštau, o žiemą slidinėju," - teigia Lietuvos orientavimosi sporto federacijos prezidentas D. Kazlauskas, bendrovėje „Olifėja“ dirbantis nuo pat pirmųjų jos įkūrimo dienų.

Savo jubiliejų jis sutinka sugrįžęs iš pasaulinės lošimų mugės „ICE Totally Gaming“ Londone, kurioje apsilankė daugiau nei 25 tūkst. lankytojų, savo produkciją pristatė daugiau nei 700 įmonių, buvo surengta apie 500 įvairiausių lošimo verslo parodų.  

Taip. Gimiau Kalvarijoje, o vidurinę mokyklą baigiau Vištytyje (Vilkaviškio r.). Kaip ir dauguma vaikų, savo sportinę karjerą pradėjau nuo krepšinio. Atstovavau rajono moksleivių rinktinei. Domėjausi orientavimosi sportu, o mokykloje kūno kultūros mokytoju pradėjus dirbti boksininkui Pranui Gurskui – boksu. Lankiau šių sporto šakų treniruotes. 

Baigus mokyklą, Tartu universitete norėjau studijuoti sporto mediciną, egzaminus laikiau Vilniuje. Pirame egzamine – matematikos - gavau ketvertą ir tuo labai džiaugiausi. Tačiau nežinojau, kad antrasis egzaminas vyks rusų kalba. 

Blogai parašiau atpasakojimą ir neišlaikiau egzamino. Sužlugo mano viltys tapti sporto mediku.  

Kadangi mano matematikos žinios buvo įvertintos ketvertu, sėkmingai išlaikiau ir kitus egzaminus, po dviejų dienų buvau priimtas į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. 

Nutariau studijuoti matematiką. Institute reikėjo apsispręsti, kurią sporto šaką toliau kultivuoti. Krepšiniui buvau per žemas. Patiko boksas, bet geriau sekėsi orientavimosi sporte, todėl su juo ir nutariau toliau draugauti. 

Mane treniravo Jurgis Mertinas, studijuodamas 1978-aisiais įvykdžiau sporto meistro normą.

Sustoti jau negaliu. Mano kiekvienos savaitės grafikas toks: keturis kartus žaidžiu krepšinį ir keturis kartus bėgioju. 

Savaitėje – septynios dienos, tai vieną dieną ir bėgioju, ir žaidžiu. Mano darbovietė yra prie pat Neries, todėl per pietus labai patogu pasportuoti. Kaskart nubėgu po 8-10 km.  

Sutaupau vakarą, kurio metu galiu pažaisti krepšinį. Pažaidus, kartais dar važiuoju į orientavimosi sporto varžybas. 

Prieš porą mėnesių per pratybas įplėšiau Achilo sausgyslę. Gydytojas profesorius Kęstutis Vitkus netgi norėjo daryti operaciją, bet jam pasakiau, kad kai sausgyslė visai nuplyš, tada ją ir operuosiu.  

Gerus krepšinio įgūdžius gavau dar mokykloje. Vilniuje įkūrus mūsų sporto klubą, jame susibūrė daug gerų krepšininkų. 
 

Kada su jais žaidžiu, tai man padeda tobulėti. Kažkada, varvindamas seilę, žiūrėdavau į tas mūsų krepšinio garsenybes, atstovavusius  „Žalgiriui“ ir „Statybai“, o dabar su jais kartu žaidžiu.   

Atstovaudami „Perlo“ komandai, dalyvaujame Lietuvos veteranų krepšinio čempionate. Pradėjome dalyvauti nuo 40 metų, žaidžiame ir dabar. 

Mūsų komandoje žaidė Rimas Girskis, Rimantas Endrijaitis, o dabar - Arūnas Grigas, Saulius Deimantavičius, prisijungė žalgiriečiai Virginijus Jankauskas, Arvydas Venclovas.  

Savo amžiaus grupėse ne kartą tapome Lietuvos veteranų čempionais. Dabar žaidžiu dvejose amžiaus grupėse: 55 ir 60 metų.  

Per pasaulio veteranų sporto žaidynes Naujojoje Zelandijoje žaidžiau amžiaus grupėje 40 m. ir vyresnių, finale susitikome su Australijos krepšininkais. Jiems atstovavo ir trys buvę NBA žaidėjai. Pralaimėjome ir pelnėme sidabro medalius. 

Prieš tai 1985-1991 m. dirbau Kūno kultūros ir sporto komitete, nuo 1991 m. - Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK). Buvo įsteigtas direktoratas, kuris tvarkė visus ūkinius reikalus. Direktoriaus pavaduotoju dirbo Antanas Muraška, o aš buvau vadybininkas loterijos klausimais. Išleidus viešųjų įmonių įstatymą, kuris draudė plėtoti verslą, 1992-aisiais įkūrėme UAB „Olifėja“, kurioje nuo pat jos įkūrimo ir dirbu. Tada bendrovėje tebuvo 4 ar 5 darbuotojai ir nepagalvojome, kad ji taip išsiplės.   

Kaip dabar jums sekasi? 

Kai „Olifėja“ pradėjo augti, ji tapo Europos ir Pasaulio loterijų asociacijų nare. Kai dabar dalyvauju įvairiose konferencijose, esu vienas iš vyresnių ir tų veidų, kuriuos mačiau prieš 20-25 metus, jau nėra tiek daug. 

Europos ir Pasaulio loterijų asociacijos gerai vertina mūsų veiklą, įsiklauso į mūsų nuomonę. Kad taip atsitiktų, reikėjo įrodyti, jog esame rimti partneriai ir mus priimtų į „Vikinglotto“ ar „Jackpot“ grupes. 

Esame pastovūs ir aktyvūs abejų asociacijų narės, tapome bendrų lošimo grupių narėmis. 
 

Tai – nemažas mūsų pasiekimas, nes Europos ir Pasaulio loterijų asociacijos ne visus priima išskėstomis rankomis, turi būti patikimas, turėti patirties ir įdirbio. 

Šis darbas man labai tiko, kadangi baigiau matematiką. Kadangi studijų metais aktyviai sportavau, tai po pirmo kurso man buvo siūloma studijuoti fizinį auklėjimą ir geografiją, tačiau nepanorau. 
 

Dabar matematikos žinios man ypač praverčia, dirbant „Olifėjoje“. Viskas puikiai susiderino: ir sportas, ir matematika, ir loterijos. 

Pataikiau į tą vietą, kuri yra man prie širdies. Savo darbu esu labai patenkintas. Tą, ką pavyko sukurti, be galo įdomu. Daug prisidėjau prie visų loterijos žaidimų, atliktų  skaičiavimų. 

Per tuos 25 metus „Olifėjos“ darbas neatpažįstamai pasikeitė, visai kitos technologijos. 

Kai kas dar prisimena, kai loterijos bilietai buvo plėšomi ir atplėšus žiūrima, ar kas nors laimėta. 

Dabar viskas perėjo į tiesioginį ryšį, elektroninį apskaičiavimą, eliminuojamos paklaidos. Tą pačią minutę sužinomas laimėjimas. 

Išvystėme ir ištobulinome sistemą, veikia terminalai, kurie aptarnauja ne tik loterijų  produktą, bet ir atlieka daug funkcijų, kurie žmonėms ypač reikalingi. 

Terminaluose, urių Lietuvoje yra 2,2 tūkst.,  galima sumokėti už dujas, elektrą, komunalines paslaugas, papildyti telefonų korteles ir t. t. Ne visos šalys per terminalus yra tą padariusios. 

Pagal prieinamumą prie terminalų vienam gyventojui Europoje esame vieni iš lyderių. Pagal Lietuvos įstatymus „Olifėja“ gali užsiimti tik loterijų veikla, todėl visas teikiamas paslaugas atlieka bendrovė „Lolelita“.

Labai džiaugiuosi šios sporto šakos bendruomene, kuri yra ypač aktyvi. Federacijai lengva vadovauti, nes susibūrė puikus bendraminčių kolektyvas.  

Federacijai vadovauju nuo 2007-ųjų, viena mūsų kadencija tęsiasi ne ketverius, o trejus metus. 

Kol mūsų jaunimas dar tik brendo, kuriam galėčiau perduoti estafetę, tą krūvį ėmiausi ant savo pečių. 

Dabar išaugo nauja orientacininkų karta, kuria galima pasitikėti. Yra žmonių, kurie galėtų sėkmingai vadovauti federacijai, todėl pradedu galvoti, jog atėjo laikas užleisti vietą jaunimui. 

Manau, kad ši mano kadencija turėtų būtų paskutinė ir federacijos vairą perduosiu jaunimui. Tačiau iš orientacininkų bendruomenės nepasitrauksiu, būsiu aktyvus jos narys.  

Norisi pabrėžti, kad ir Tarptautinės orientavimosi sporto federacijos prezidentas, ir daugumos šalių federacijų prezidentai ar Vykdomojo komiteto nariai yra buvę orientacininkai. 

Iki šiol visi buvę LOSF prezidentai – irgi buvę orientacininkai. Manau, kad ir ateityje taip bus.  

Negaila, nes tikrai daug kas padaryta, tą rodo ir mūsų rezultatai. Labai džiaugiuosi, kad praėjusiais metais pas mus vykęs pasaulio kalnų dviračių čempionatas sulaukė itin puikių Tarptautinės orientavimosi sporto federacijos įvertinimų. 
 

Po naujos sporto pertvarkos smarkiai išaugo mūsų sporto šakos finansavimas. Esame viena tų federacijų, kuri neturime priekaištų šiai vertinimo sistemai, kurios mes nekūrėme ir prie jos neprisidėjome. 

Nereikia mėtyti akmenukų į mūsų daržą. Federacija dirba tikrai gerai. Šiandien turime 36 savarankiškai veikiančius orientavimosi sporto klubus, 34 treneriai ugdo moksleivius.  

Vasario 26-28 d. Anupriškėse (Trakų r.) rengsime seminarą, į kurį pasikvietėme du įžymius lektorius iš Danijos, jie mūsų treneriams perteiks savo patirtį. 

Danai yra vieni stipriausių Skandinavijos šalių orientacininkai, šiemet pas juos vyks  pasaulio čempionatas. 

Čempionatuose dalyvauju jau 24 metus, praleidau gal tik porą.  Esu laimėjęs kai kurių etapų varžybas, sėkmingai pasirodęs tarptautinėse varžybose. 
 

Tačiau kol kas neturiu pasaulio veteranų čempionatų apdovanojimų. Juos laimėti darosi vis sunkiau, konkurentų daugėja, nes per veteranų čempionatus pačios skaitlingiausios yra 65-70 metų amžiaus sportininkų grupės. 

Ne. Sūnūs 25-erių Gytis ir 30-metis Linas netapo sportininkais. Tiesa, Linas bandė važinėti kalnų dviračiais, tačiau jo sportinė karjera buvo trumpa. 
 

Mano žmona Eglė lankė meninės gimnastikos pratybas. Ji - iš sporto šeimos: žmonos  mama Jūratė Nordvikienė buvo krepšininkė, atstovavo Vilniaus rinktinei, o tėtis Algis Nordvikas – lengvaatletis, sprinteris, vėliau daug metų dirbo Kūno kultūros ir sporto komitete. Jie abu baigė Kūno kultūros institutą. 

Kad metams bėgant, galėčiau parodyti tuos rezultatus, kokius esu pasiekęs anksčiau. Kad „Olifėjai“, kuriai sekasi gerai, nebūtų nenumatytų kliūčių, kurios nepriklauso nuo mūsų, o daugiau nuo politikų.
 

Jeigu gali kažką padaryti, sukurti naują modelį, sudaryti naują žaidimų kryptį, tai nežinai, kas tavęs laukia. Nežinomybė versle yra sunkiausia.

Norėčiau, kad mūsų politikai būtų daugiau verslininkai nei politikai, tada Lietuva tikrai klestėtų. 

Būtų idealu, jeigu į politiką ateitų kuo daugiau verslininkų. Toks būtų mano palinkėjimas Lietuvai.