Tikslų siekti padeda dienoraštis

Septyniolikmetė Akvilė Andriukaitytė į geriausių sportininkų sąrašus patenka jau šeštus metus iš eilės. Sausį vykusiose Lietuvos lengvosios atletikos taurės varžybose sportininkė ne tik pagerino asmeninį rezultatą (7.56) bei pasiekė geriausią rezultatą tarp jaunųjų atletų (60 m). Jai atiteko ir „Kauno maratono klubo“ piniginis prizas, skiriamas perspektyviausiems šalies jauniesiems lengvaatlečiams.

 

Profesionalus ir mėgėjus vienijantis „Kauno maratono klubo“ yra įsteigęs 1000 eurų prizinį fondą, kurį kasmet pasidalina keturi geriausi lengvaatlečiai iki 20 metų. Antrasis šių metų prizas bus įteiktas šį savaitgalį vyksiančiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate Klaipėdoje.

 

Sunkiai pagaunamą, iš pamokų į treniruotes skubančią Akvilę kalbiname apie svajones, tikslus ir jaunųjų atletų kasdienybę.

 

Ketvirtoje klasėje buvau pastebėta dėl savo judrumo per kūno kultūros pamokas, todėl buvau pakviesta į treniruotes. Taip ir prasidėjo mano pažintis su sportu - pamilau lengvąją atletiką. 

Esu moksleivė, todėl diena prasideda nuo mokyklos, tačiau mano mokykloje sportas yra suderintas su mokslais. Kiekvieną dieną vyksta po dvi treniruotes, tik trečiadienis laisvesnis -  viena vakarinė treniruotė. Visas likusias dienas būna trys pamokos, treniruotė -  ir vėl pamokos, o po jų vyksta vakarinė treniruotė. Per dieną paskiriu 3-4 valandas sportui.

 

Manau, kad didelis noras ir užsispyrimas. Rašau dienoraštį ir jį vis pildau. Ten dėlioju savo mintis ir išsikeliu tikslus artėjančioms varžyboms. Taip man būna lengviau nusiteikti naujiems iššūkiams, jie tada atrodo lengviau pasiekiami.

 

Šis Agnės rezultatas tikrai aukštas ir man dar neįkandamas, tačiau laikui bėgant – kodėl gi ne (šypsosi).

 

Sunkiausia nugalėti jaudulį. Prieš startą mes visi šiek tiek bijome, bet man būna ypatingai sunku prieš kiekvienas svarbias varžybas,  nemoku aš su juo susigyventi (juokiasi). Žinau, kad ne visada moku sulaikyti savo emocijas - tiek treniruotėse, tiek varžybose visada norisi pasiekti tik geriausią rezultatą, tačiau kai tai nepavyksta, labai viską sureikšminu emociškai. 

 

Treneris man daro didelę taką. Visada moka pozityviai nuteikti varžyboms. Prieš kiekvieną startą jis man sako, jog varžybos, tai šventė, o šventes reikia švęsti. Jis ramstis, į kurį galiu visada atsiremti. Aišku, šeimos palaikymas man taip pat yra labai svarbus.

 

Iš šių dviejų skaitmenų yra vienas mano sėkmingas skaičius - 6. Tačiau per stipriai aš to nesureikšminu (šypsosi).

Tai tikrai man labai daug reiškia. Man tai pirmas toks didelis įvertinimas, kai tikrai likau pastebėta. Tai mane labai motyvuoja nenuleisti rankų ir siekti kuo aukštesnių rezultatų. 

Tikslas yra kuo geriau sudalyvauti Lietuvos čempionate ir jaunimo pirmenybėse – bėgsiu 60 m distancijoje. Vasario pabaigoje baigsiu žiemos sezoną Minske, kur vyks Tarpvalstybinis jaunimo mačas. Čia atstovausiu Lietuvai rinktinės sudėtyje.

 

Ateinančiam vasaros sezonui esame užsibrėžę U20 pasaulio čempionatą. O kalbant apie olimpiadą  – tai, be abejo, viena iš mano svajonių. 

 

Man be galo patinka Dafne Schippers (sprinterė iš Olandijos – aut. past.). Tikriausiai todėl, kad ji europietė ir yra žinoma kaip viena geriausių sportininkių visame pasaulyje.

Mečiau pati sau iššūkį, kai pernai persikėliau į Panevėžį. Man buvo labai sunku prisitaikyti prie naujų treniruočių metodikos ir visiškai naujos aplinkos. Turėjau perlipti pati per save, tačiau dabar esu labai laiminga savo pasirinkimu.

 

Mokausi ir treniruojuosi Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje. Pasirinkau būtent Panevėžį, nes dalyvaujant varžybose teko artimiau pažinti trenerį Remigijų Jakubauską. Čia taip pat turiu didelį sportuojančių pažįstamų ratą.

 

Neskaičiuoju, bet dažnai netenka keisti, prisirišu prie vienų, o kai atitarnauja - tenka pamilti naujus (šypsosi).